žmonės ir jūra
Aistė | Jėgos aitvarai, Kelionės | sausio 07, 2010
Pagal prognozes naujųjų metų diena turėjo būti tinkama kelionei į salą. Taigi nusprendėme pasidaryti sau dovaną ir aplankyti Isla Cerralvo. Kadangi ši sala nuolat akis bado, tai jau daugiau negu mėnesį laiko svarstėm kaip gerai būtų ten nusigavus. Iš mūsų pusės, tiesiai prieš VentanaBay viešbutuką matosi baltas smėlėtas paplūdimys, kuris nuolat kursto vaizduotę.
Sala visuomet vadinosi Isla Cerralvo. Tačiau maždaug prieš mėnesį Meksikos vyriausybė pakeitė pavadinimą. Dabar sala vadinama tyrinėtojo, ekologo, režisieriaus, inovatoriaus, mokslininko, fotografo, tyrinėjusio Kortezo jūrą ir gyvybę joje, Žako Gusto vardu. Sala yra 29 km ilgio, užima 136.498 km² plotą ir yra devinta pagal dydį Meksikos sala. Aukščiausia salos vieta siekia 640 m. Rytuose reljefas stačiai leidžisi į Kortezo jūrą, o vakaruose, per smėlėtus paplūdimius susiekia su, taip vadinamu, Kupalo kanalu.
Į salą planavome plaukti mažu žvejo laiveliu, vadinama panga. Smėlėtame paplūdimyje ruošėmės praleisti porą valandų ir tuomet jėgos aitvarais keliauti atgal į Bahą. Žvejas su savo panga planavo sekti mums iš paskos.
Kelionė pirmyn buvo įspūdingai banguota. Mažas laivelis taip šokčiojo ant bangų, kad keleiviams, norint nenusikąsti liežuvių teko stipriai sukąsti žandikaulius. Visą kelionę planavau fotografuoti, tačiau po pirmų pangos šuolių mano akys buvo tiesiogine to žodžio prasme užpiltos. Supratau, kad foto aparatas neatlaikytų tokių sąlygų. Tačiau smėlėtasis paplūdimys saloje atpirko visus kelionės vargus. Jei galite įsivaizduoti platų, ilgą baltą paplūdimį apsuptą skaidraus žaliai žydro vandens, užsimerkite ir būtent tai ir padarykite. O dabar padauginkite savo vaizduotės vaisių iš penkių ir gausite galutinį rezultatą, kuriame mes praleidome porą nepakartojamų valandų. Asmeniškai, aš džiūgavau kaip mažas vaikas. Tačiau tikrasis nuotykis dar vis laukė mūsų.
Kelionė atgal į Baja. Dabar kai peržvelgiu nuotraukas iš kelionės, suprantu, kad jos visiškai neatspindi tikrovės. Kortezo jūra buvo tokia pasišiaušusi, o vėjas toks gūsiuotas, kad lipti į vėją buvo tikrai sunku. Ir dar tas keistas jausmas, kad žmogui čia ne vieta…įvairūs šaltiniai sako, kad dėl topografijos ir jūros srovių aplink šią salą itin gausu įvairios jūros gyvybės. Matomumas vandenyje šioje vietoje siekia net trisdešimt metrų, todėl tai tikrai įspūdinga vieta nardyti ir plaukioti virš jo. Čia gausios auksinių ešerių, durklažuvių, marlinų buržuvių ir kitų sportinės žvejybos žuvų populiacijos. Ne, nė vienos iš šių greitų gilumų žuvų mes nematėme. Vis gi, čia, kažkur vidury jūros, aš suvokiau kaip turėjo jaustis senasis Hemingvėjaus žvejys tas dvi dienas kai galinėjosi su milžinišku marlinu. Įtampa. Skausmas kiekvienoje kūno dalelėje. Ir vis tiek esi priverstas pripažinti jūros galybę ir didingumą.
Toks buvo mano nuotykis.
Pradedu suprasti, kad nepriklausomai nuo to, kiek laiko praleidi jūroje, ji nenustoja tavęs stebinti. Ir pats tampi kažkuo kitu kitokiu. Ir pats tuomet nenustoji savęs stebinti.
