Vulkanų medžioklė

Girmantas | Kelionės | liepos 13, 2010

Išgirdęs žodį medžioklė iškart užsimeti šautuvą ant pečių ir pasipuošęs maskuojančia apranga įsivaizduoji save sėlinantį link grobio. Kantrybė čia – viskas. Nesulauksi tinkamo momento – grįši namo tuščiomis.

Deja, vulkano taip lengvai nenukausi, o jo iškamšos prie židinio nepasikabinsi. Todėl apsiginklavę ne šautuvais, bet foto ir video įranga nusprendėme juos medžioti savaip. Kantrybės, tiesa, čia prireikė išties nemažai. Nors, atrodytų, išsirinkome pačią tinkamiausią vulkanų ganyklą (kelių šimtų kilometrų ruože jų stūkso virš dešimt), jie pasirodė kur kas gudresni ir kaskart priartėjus šūvio atstumu apsitraukdavo debesimis.

Bandėme apsimesti visiškai nesidomintys Catopaxi, kai važiavome pro šalį autobusu. Jis nepasidavė. Tik mums jau gerokai nutolus iškišo savo baltuojančią viršūnę pro debesis, tarsi besimaivanti mergiotė liežuvį. Pasukome į Baños, vieno aktyviausių Ekvadoro vulkanų Tungurahua (paskutinį kartą buvo išsiveržęs vos daugiau nei prieš mėnesį – 2010.05.28) papėdėje įsikūrusį miestelį. Tačiau ir šis, tarsi susitaręs su kitais vulkanais, slėpėsi po debesimis. Bandėme apgauti ir išvažiavome į Oriente džiungles. Nuo debesų pabėgome, bet vulkano – nė kvapo.

Pradėjome nerimauti. Kelionė jau įpusėjo, o taip dar ir nesumedžiojome nė vieno. Pakeliui link namų turėjome dar vieną šansą, tačiau viską turėjome planuoti labai atsargiai. Paskutinę minutę susikrovę krepšius iš Baños išlėkėme į Riobamba, o iš čia – visiškai netikėtai pasukome į Alausi. Vulkanai, nujausdami mūsų keliones, apniaukė visą dangų. Bet kitas rytas pasitiko saule. Jausdami, jog pavyko apgauti milžinus ir bandydami nuslėpti šypsenas, apžiūrėjome Alausi festivalį ir sėdę į autobusą patraukėme atgal į Riobamba. Čia patyliukais įsliūkinome į kitą autobusą, važiuojantį pro pat toliausiai nuo žemės centro nutolusią viršukalnę – Chimborazo.

Vos tik pajautęs mus, Chimborazo beviltiškai bandė apsitraukti debesimis. Tačiau jau buvo vėlu. Pakilę į beveik 4 km aukštį, mes jau buvome čia, tiesiai prieš vakarėjančios saulės nušviestą vulkano viršūnę. Pernakvoję vulkano papėdėje esančiame Guaranda miestelyje nusprendėme grįžti prie jo dar kartą. Pasisamdę taksi automobilį užvažiavome tiesiai iki alpinistų stovyklavietės. Nors vulkanas ir bandė pasislėpti po debesimis, visiems viskas jau buvo aišku – mes jį pagavome, tad debesų šokis ir iš niekur kylančios smėlio audros viso labo mums kėlė dar didesnį pasitenkinimą.

Pakilęs į tokį aukštį jautiesi kaip kitoje planetoje. Net neužlipę į Chimborazo viršukalnę, buvome toliau nuo žemės centro negu aukščiausio pasaulio kalno Everesto viršūnė. Dar šiek tiek – ir jau mėnulis. Tiesa, dėl tropinio klimato sniegas Ekvadoro kalnuose prasideda tik nuo 5 km aukščio. Tad viskas, ką sutikome buvo lavos liežuviai, akmenys, debesys ir nežinia kuo besimaitinančios lamų giminaitės vicuñas. Nuo reto oro besisukanti galva parvedė atgal į automobilį.

Sumedžiojom.

Galime važiuoti toliau.