Verdanti jūra

Aistė | Jėgos aitvarai, Kita | vasario 09, 2010

Rizikuoju šiuo blogo įrašu IR VĖL apie Kortezo jūrą būti visiškai neoriginali, bet ir vėl ši jūra man padarė tokį įspūdį, kad tiesiog privalau juo pasidalinti. Be to seniai esu sau pažadėjusi, kad kai tik tai atsitiks, būtinai tai aprašysiu. Net ir dabar kai tik užsimerkiu, vaizdas atsikartoja kažkur giliai akies kraštelyje. Kai šią naktį bandžiau miegoti, tai visi sapnai buvo susiję tik su TUO.

TAI – nuo 12 iki 16 metrų siekiantis, maždaug 36000 kilogramų sveriantis žinduolis, kuris vakar mojavo savo uodega, šokinėjo aplink mažutę (5-6 metrų) žvejų valtelę,  ir visaip kitaip savo artumu žavėjo 5 žmones.

Bet leiskite man pradėti nuo pačių pradžių. Dar viena diena negyvenamoje saloje. Dar viena diena kaitavimo ant lygaus vandens. Dar viena diena lygaus ir stipraus vėjo…

Kai tik visi išsikaborojome iš Fabio laivelio, mūsų paplūdimyje įsitaisė būrelis delfinų. Manau, kad šitie smalsūs ir linksmi gyvūnai tiesiog turėjo mus patikrinti. Visą laiką jautėme, kad jie čia, kažkur, aplink.

Laikas, praleistas vandenyje, bėga labai greitai. Atėjo pietų metas. Su savo sumuštiniais sėdejome tuščiame paplūdymyje ir stebėjome žvejų valtelių judėjimą. Staiga Fabio mostelėjo Punta Arena švyturio link. Ties horizontu žaidė du kuprotieji banginiai. Šokinėjo, vartėsi, aukštai išpūsdavo vandenį, priartėdavo prie mūsų, po to vėl nutoldavo ir visaip kitaip džiaugėsi vienas kitu. Mes tai stebėjome daugiau negu pusvalandį. Šį kartą mano 400 mm objektyvas pasirodė per trumpas įamžinti tą stebuklą…

Vakarinėje plaukimo sesijoje mus aplankė Manta rajos. Pasiveikino keletą kartų išokdamos iš vandens ir tyliai dingo. Mes visi vis dar buvome priblokšti banginių pasirodymo. Vienas iš mano studentų tą dieną mokėsi šokinėti. Išmoko. Tačiau visvien didžiausią spūdį jam paliko ne pavykusi pamoka, bet banginių magija. Svarbiausias trofėjus, kurį parsivežė tą dieną namo, yra fotografija, kurioje jis ant vandens, o horizonte – banginis šuolyje.

Bet tai dar ne pabaiga. Grįždami iš salos, sutikome kitą banginių porelę. Tiesiai prieš mus. Keli šimtai metrų nuo mūsų. vienas iš jų iššoko iš vandens, pasirodydamas visu savo ūgiu ir dydžiu. Vandens paviršiuje palikdamas 50 metrų aukščio purslą. Tada pamojo mums uodega ir panėrė.

Manau, kad emocijos, paskatinusios mane parašyti šitą blogo įrašą, yra labai normalus dalykas. Aišku, jos gali pasirodyti juokingos. Tačiau manau, kad niekas negalėtų likti abejingas šiam didingam gyvūnui. Ir jei mano patyrimas nors ką nors iš mano skaitytojų paskatins nusišypsoti – buvo verta