Sekant Kasbah keliu

Girmantas | Kelionės | balandžio 09, 2013

Parvarę nuomotą automobilį į Agadir, su Kriss sėdome į taksą link Ouarzazate. Skersai Maroką, link Alžyro sienos. Sėdome į taksą dar nereiškė, kad ir važiuosime iškart. Išdidžiai nusprendę nevažiuoti autobusu, o pasimėgauti vietine taksi specifika, sėdėjome žaisdami kortomis ir klausydami nepaliaujamo šūkavimo „Ouarzazate, Ouarzazate“! Deja, niekas į jį atsakyt neskubėjo, o pustuštis taksi iš vietos nepajudės, nebent sutiktume mokėti trigubai aukštesnę kainą.

Šiaip ne taip susirinkus dar keletui pakeleivių, pirmą kartą po šešių savaičių praleistų Sidi Ifni patraukėme tolyn nuo jūros. Belaukiant sutemo, tad vaizdais už lango grožėtis neteko. Pažiūrėję filmą nusnaudėme pakaitomis ir po beveik 5 valandų Ouarzazate mus pasitiko Marius. Iš tolo pažįstama plati šypsena ir puikios naujienos: „Radau kur gyvent. Už 7 eurus. Visiems!“

Kambarys, žinoma, neturėjo langų, durys vedė tiesiai į lauką trečio aukšto kiemelyje, o sanitarinis mazgas priminė Monciškių kempingo patogumus. Numoję ranka į nieko nereiškiančias detales, išlūžome pailsėti. Kitos dienos planas buvo patvirtintas – išsinuomosime automobilį ir apvažiuosime Ouarzazate apylinkes. Saharos dykuma prasideda už vos kelių šimtų kilometrų, tad kraštovaizdis čia jau pakankamai artimas dykumoms. Tai puikiai išnaudoja vietinė kino pramonė – didžioji dalis filmų apie dykumas, senovės Egiptą ar Romos imperiją yra filmuojami vietinėse studijose.

Iš kalnų trykštančios upės čia – vienintelis vandens šaltinis, o derlingos žemės keliolika kilometrų vingiuoja palei upių vagas. Senieji berberų kaimai Kasbah, į vientisą darinį suaugę namai – sudygę ties kiekviena oaze. Aplankėme vieną garsiausių Ait Ben Haddou Kasbah, pozavusį Ridley Scott filme „Gladiatorius“, užvertę galvas apžiūrėjome įspūdingus Dades ir Ait Baha tarpeklius, išgėrėme kavos ant pasaulio stogo ir visiškoje tamsoje grįžome atgal į Ouarzazate.

Čia prasidėjo vienas įsimintiniausių nuotykių Maroke. Kambario, kuriame buvome apsistoję šeimininkas, savaime suprantama, turėjo ir suvenyrų parduotuvėlę. Kadangi greitu metu jau ruošėmės kelti sparnus iš Maroko – nusprendėme paieškoti rūbų ir suvenyrų kuriuos galėtume parsivežti. Derybos, žinoma, prasidėjjo nuo absurdiškų kainų skirtumų tarp to, ko prašė Mohammed ir to, ką siūlėme mes. Po dviejų varginančių valandų derybų visi trys išsiskyrėme su mums priimtina pinigų suma, bet… Gudrusis derybininkas įviliojo į anekdotuose girdimą situaciją, kai pradėjome pirkti savo daiktus. Gana agresyviai iš mano rankų išlupęs mano šortus, vėliau juos iškeitė į Mariaus ausines, o Kriss liko be pusės savo rūbų. Nusprendę nebesitampyti, apsitarėme, jog spręsim šį klausimą ryte.

Nors išleidome ne daugiau nei norėjome – visiškai nepriimtina buvo tai, jog iš mūsų tiesiog atėmė mūsų daiktus. Būdami skysti europiečiai tiesiog nepasipriešinome arabo agresijai ir tai buvo mūsų klaida. Bet ir jis padarė vieną – bandydamas mus įkalbėti pirkti, pažadėjo, jog jeigu kažkas nepatinka – jis grąžins pinigus už visus daiktus. Būtent šią opciją ir ištraukėme iš kišenės prieš pat paliekant Ouarzazate. Buvo įdomu stebėti kiek pastangų prireikė Mohammed ištraukti iš kišenės jau uždirbtus pinigus ir atiduoti juos kartu su visais mūsų daiktais. Pamėginęs dar parduoti porą daiktų, galiausiai suprato, kad mes rimtai nepatenkinti vakarykščiu sandoriu ir nebeturėjo kur dėtis.

Išsisprendę visus klausimus, atidavėme mašiną, sėdome į autobusą ir patraukėme per Atlaso kalnus atgal link Marrakech. Praleidę porą naktų ten, judėsime link Essaouira, prognozės rodė šiek tiek vėjo iš pietų.

Panašūs straipsniai:

Komentavimas išjungtas