Rojus

Girmantas | Banglentės | gegužės 09, 2011

Šiai trumpai ištraukai, iš niekur nepublikuoto banglentininkų romano, įžangos nereikia. Tiesiog išlaisvinkite savo vaizduotę ir pajausite koks iš tiesų yra tas gyvenimas rojuje:

Savaitę pūtęs vėjas nuvargino raumenis, ištampė plaukus ir sušiaušė tornadą aplink laužavietę. Banglentėmis sukūrę užuovėją broliai suprato, kad be benzino laužo neuždegs. Švystelėjo Justas degtuką į benzino garus ir dar prieš blykstelint jį apsupusiai liepsnai suprato – bus stipru. Iš šalies priėjęs banglentininkas ugniagesys iš San Diego pasijuokė iš iki pat alkūnės nusvilusių rankos plaukų, tačiau takų neatsisakė. Gal ir gerai. Turės dabar broliai kur apsistoti, keliaudami į šiaurę.

Kol burnoje tirpo dieviškai minkšta arrachera pagardinta žaliųjų ir raudonųjų čili salsa, rankose vartydamas taką, Justas nejučiom pradėjo dėlioti žodį lavašas. Tas paprastas tortilijos blynas tarsi primena kažką ragautą Europoje. Bet smėlis kaldamas į dantis greitai grąžina iš svajų į dabartį: „Čia tau ne politechnikumo kebabas, o dievų maistas“. Nurijęs kasnį Justas nusišypso. Išties, ne kasdien tenka mėgautis vos nuo žarijų nukelta minkštutėle jautiena, o juk broliai dabar buvo vidury dykumos.

Kitą rytą, beaptarinėjant nejuokingo dydžio skumbrės šešėlį, kiek anksčiau šmėstelėjusį po vandeniu, privažiavo žvejas. Apsidžiaugęs pora pašnekovų, kurie kalba ispaniškai, šis pradėjo porinti apie baltuosius ryklius, kurių čia šiuo metų laiku – apstu. Žvejas, apšilęs kojas, ėjo tiesiai prie reikalo:
– Vyrai, ar mėgstate žuvį?
– Na, taip, – atsakė Matas.
– Tuomet keičiame žuvį į žiupsnelį žolės.
Klausimas išmušė iš vėžių abu brolius. Matas, norėdamas iškamantinėti žveją kontraatakavo:
– Negi šiame kaime neįmanoma nusipirkti žolės?
– Nee, – nutempė žvejas. – Žolės čia nėra. Tik amerikiečiai turistai atsiveža.
Brolių žvilgsniai susitiko. Jie abu galvojo tą patį: „Jis mus laiko amerikonais.“

Kiek vėliau, kai Matas grįžo su kastuvu rankoje, Justas skaitė knygą. Žvilgsniams susitikus, vienas kitą jie suprato be žodžių. Jie turėjo tai padaryti. Liudininkai čia buvo nereikalingi. Čia buvo rojus. Priešingai negu žemėje, čia laikas neegzistuoja ir viskas vyksta laisva valia. Štai ir indus plauna čia tik prieš maistą. Ne todėl, kad jie vyrai. Todėl kad švarių indų nepaslėpsi nuo smėlio. Viskas turi savo priežastį ir kiekvieną užklydėlį nejučiomis įtraukia į laisvo gyvenimo ratą. Dargi čia viskas tik gerėja ir niekada niekas neatsigręžia atgalios. Kiekviena pagauta banga vis didesnė, vis ilgesnė. Kiekviena vakarienė geresnė. Net ir kaskart išvirus arbatos – muilo skonio jaučiasi – vis mažiau.

Rytinė mankšta, prieš pat išsiiriant į bangas, tradiciškai baigiama kultūrinio sluoksnio, susikaupusio ant kilimo, valymu archeologiniu šepetėliu. Tarsi „Karatė berniuko“ herojus, sukamaisiais judesiais valydamas kilimą, Matas nuosekliai tobulina savo yrį. Jis žino, jog šiandien bangose irtis reikės taip, kaip dar gyvenime neteko. Staiga brolių dėmesį patraukia delfinai. Jų šiandien vandenyje – kaip niekad daug. Vienas jų, išsirinkęs gražiausią seto bangą, tai šuoliuodamas, tai čiuoždamas pilvu nuraidiną ją iki pat galo. „Laikas eiti į vandenį“,- net gamta šaukia.

Banglentininkams išsiyrus už bangų, už keliolikos metrų pasirodęs banginis keliskart apsiverčia, mosteli savo peleku „high five“, įkvepia ir pranyksta kelioms minutėms. Tiesiai iš Kolorado atvaręs Kailas prisiiria pasisveikinti. Palengva, glostydami horizontą pietuose, krantą pasiekia tikri bangų traukiniai. Nuo pat kito planetos krašto, per kelias savaites, dešimtį tūkstančių kilometrų atkeliavę sąstatai ir jų į rytus išsilenkę vagonai primena amfiteatrą – vietą, kur nuo senovės Romos laikų, virė sportinės kovos. Kietas, akmeninis rifas, sutvirtintas lavos liežuviais, iškelia bangą į viršų. Lengvas, nuo kranto dvelkiantis, brizas pašiaušia keteras ir švelniai nupūtinėja vandens purslus atgal į vandenyną.

Keli yriai išilgai bangos link stačiausios keteros dalies, greitas posūkis žemyn ir Mato širdis tarsi sustoja. Smegenys nežmonišku greičiu kaupia informaciją ir siunčia signalus į visas galūnes: šiek tiek į dešinę; svorį perkelti į lentos galą; banga pradeda lūžti; nespėsiu; reikia irtis greičiau; spirtis kojomis; slystu; DABAR! Tvirtai laikydamas banglentės kantus, Matas spaudžia ją žemyn nuo bangos, kelia krūtinę ir pasiremia keliu. Už bangos likę banglentininkai spėlioja ar jam pavyko pasikinkyti laukinę stichiją. Visi su nekantrumu laukia iš už bangos pasirodančio banglentininko, akys ieško banglentės ar žmogaus silueto vaivorykštės spalvų pursluose. Po, rodos, amžinybę trunkančios sekundės, kitoje bangos pusėje pasigirsta džiaugsmo klyksmas. Emocijos liejasi per kraštus. Iš už bangos į viršų kyla ištiestų rankų plaštakos. Jam pavyko.

Panašūs straipsniai:
  1. Sakalas

    Respect, Girmi! Moki rasyt, nerealiai suskaiciau!