Rodas, Graikija

Girmantas | Burlentės, Jėgos aitvarai, Kelionės, Spotai | gegužės 10, 2010

Rodo sala atskiria Egėjo jūrą nuo Viduržemio. Sala išgarsėjusi dėl vieno iš septynių Pasaulio stebuklų – Rodo Koloso. Šiandien į salą turistai plūsta aplankyti senų graikiškų miestelių, pasidžiaugti artimu Azijai klimatu ir įmerkti kojas į šiltą jūros vandenį. Nors į salą organizuojama nemažai turistinių kelionių ir, atrodo, neturėtų kilti jokių sunkumų, prieš pat mūsų kelionę 2007 metais buvo nutraukti tiesioginiai skrydžiai Vilnius – Rodas. Tačiau tai nesumažino mūsų ryžto pasiekti salą.

Kelionė

Ankstyvą rytą susirinkome Vilniaus oro uoste. Po trumpo dialogo su darbuotojais 7 burlenčių komplektai buvo atiduoti į bagažą ir išlėkėme į Lukoil‘ą. Alaus. Po valandos pradėjo registruoti keleivius. Nuostoliai minimalūs – saugos kontrolės darbuotojai atėmė tik majonezą. Kadangi visą nakti nemiegojome, susėdę į lėktuvą, iškart užmigome. Atsibudome tik gavę pusryčius ir jau leidžiantis Dalamane. Turkija pasitiko karščiu. Dalamano oro uostas – dykumoje. Iki Marmario apie 100 km. Tikėjomės pasigauti kokį nors autobusiuką ir juo važiuoti iki uosto. Tačiau, mūsų nuostabai, išsinešę inventorių už oro uosto durų sutikome tik keletą aukščiausios klasės taksi automobilių. Po ilgų derybų su taksistais ir jų koordinatoriumi, sukrovėme inventorių į lyg iš niekur atsiradusį sunkvežimiuką, patys susėdome į du taksi automobilius ir pasileidome Marmario uosto link. Kelto į Rodą teko laukti 5 valandas. Pakaitomis apžiūrėjome kurortinį Turkijos miestelį, pavalgėme. Po maisto, kaip žinia, svarbu gerai išsimiegoti. Okupavę perkėlos suoliukus, visi aštuoniese išsitiesėme siestai.

02_Perkeloje

Inventoriaus tampymas buvo išties šauni pramoga. Paneši 10 metrų, vienas turkas toliau neleidžia, kitas liepia nešti tolyn pro jo kontrolės punktą. Taip su 4 stabtelėjimais nusigavome iki kelto. Inventorių sukrovėme ant galinio denio. Įsitaisėme kas patogiai kelto viduje, kas šalia inventoriaus ir palikome uostą. Po valandos jau buvome Rodo mieste. Neskubėjome. Žinojome, kad su inventoriumi paprastų poilsiautojų neaplenksime. Pasienio kontrolę praėjome lengvai, tačiau graikų muitininkai pasirodė kieti kaip graikiniai riešutai. Prieš mus kankino tris, keturis ar net penkis turistus – sunku buvo suprasti. Vėliau išsiaiškinome, kad važiuojant į Graikiją, Turkijoje geriau nieko nepirkti. Jokių kilimėlių, papuošalų ar suvenyrų. Po valandos laukimo, muitininkai, apsiginklavę guminėmis pirštinėmis, užsiėmė mumis. Patikrino krepšius, apžiūrėjo vežamą maistą. Tada jiems užkliuvo inventorius. Lakstydami iš pastato į pastatą nusprendė surašyti kiek kokio inventoriaus įsivežame. Išvažiuodami turėsime muitininkams parodyti 9 lentas ir 19 burių. Būdami ES piliečiai net nesitikėjome tokio dėmesio.

08_Uosto stovykla

Kol porą valandų aiškinomės su muitine, taksi aikštelė ištuštėjo. Pasileidome poromis į miestą medžioti transporto. Iki Prasonisi dar 100 km. Moralas paprastas – Rode REIKIA nuomotis automobilį. Mes aštuoniese į jokį nebūtume tilpę, o nuomoti kelis – per brangu, juolab, nuvykus iki Prasonisi mums automobilio nebereikės. Galiausiai Marius su Mindaugu užkabino senioką, turintį sunkvežimiuką. Jis pažadėjo už valandos pasirodyti uoste. Nesulaukėme. Išsitraukėme viskį – vis dėlto sėdėti atviroje vietoje uoste su 4-5 m/s vėjeliu nebuvo karšta. Po kiek laiko pasirodė seniokas, bet su motoroleriu. Atsiprašė, kad vėluoja ir patikino jau greitai pasirodysiąs su sunkvežimiu. Buvo galima pastebėti atsirandančias šypsenas veiduose. Pabaigę viskį sulaukėme ISUZU sunkvežimiuko. Pakrovėme inventorių, sušokome į kėbulą ir pirmyn. Keletas posūkių į kairę, į dešinę ir keliukas pradėjo siaurėti ir prastėti. Šakos vis dažniau braukė per galvas. Visai nepanašu į pagrindinį kelią Rodo saloje. Kai sustojome įvažiavę į kiemą, iš visų pusių tankiai apaugusį krūmais ir medžiais, nejuokais pasidare neramu. Iššokęs vairuotojas paprašė minutėlės. Visi sukilome, kas rankoje spaudė kameros stovą, kas žiūrinėjo kaip čia greičiau šokti iš sunkvežimio kėbulo. Už kelių akimirkų namo duryse seniokas pasirodė su drauge, įsimetė patalynę į kabiną ir paaiškino – abu nakvos šianakt Prasonisi. Patraukėme i kelią, nuotaika pakili – jau šiandien pasieksime kelionės tikslą, nors ne vienas, bent jau mintyse, buvome praradę viltį. Pirmus keliasdešimt kilometrų visi ieškojome patogesnės pozos. Vėliau buvo nebesvarbu kur ir kaip pamiegoti. Į Prasonisi atvažiavome po pirmos valandos nakties. Kelionė užtruko beveik parą – 20 valandų.

14_Kelyje

Gyvenimas

Pirmą naktį miegojome tiesiog ant smėlio. Pasitiesėme inventorių ir pakavimo medžiagas. Kitą rytą sužinojome, jog mums pasisekė – policija intensyviai gaudo miegančius kopose, ne vienas yra praleidęs parą kitą areštinėje. Pirmoji diena pasitiko lengvu vėjeliu. Apšilome su šeškėmis. Vakare išvažiavome į miestelį už 10 km – Kattavia. Miestelis nedidelis, jo gyventojai vasarą laukia buriuotojų, kuriems nuomoja kambarius, o žiemą – laukia vasaros. Nakvynės paieškos buvo ne itin sėkmingos. Galiausiai šešiese įsikūrė „Prasonisi Club“ viešbutėlyje, o Girmantas su Mariumi nakvojo internacionalinių buriuotojų balkonuose. Nuo trečios nakties visi aštuoni įsikūrėme viešbutyje. Dviviečiame kambaryje.

03_Prasonisi apylinkes

Kattavia miestelis plečiasi dėka didėjančio burlentininkų ir kaiterių srauto į Prasonisi. Gyvenant čia, lova teks pasirūpinti pačiam, tačiau atstumas iki spoto nedidelis ir pasigauti pakeleivingą automobilį – išties nesunku. Kiekvieną rytą papusryčiavę išeidavome į kelią ir netgi susiradome etatinių vežėjų. Kelionių agentūros turi gerų apgyvendinimo pasiūlymų. Tačiau jie – kur kas tolimesniuose miesteliuose. Tuomet pravers nuomotas transportas. Nuo Prasonisi iki Gennadi – 30, iki Lindos – 50 kilometrų. Pigus paskutinės minutės skrydis su viešbučiu Lindos miestelyje ir automobilio nuoma kartais gali kainuoti pigiau nei vien tik skrydis i Rodą ir atgal. Taigi, kartais verta paieškoti.

Beturistaudami Rodo saloje neišsigąskite jei sutiksite tanką ar kitą sunkiąją karinę techniką. Jie medžioja tikrai ne jus. Salos dalis tarp Kattavia ir Prasonisi – NATO karinis poligonas. Žiemos metu kelias yra uždaromas ir prasideda rimtų vyrų rimti žaidimai.

Vieną dieną sumastę tiesiog susilieti su gamta. Pailsėti nuo vėjo, lenkų, triukšmo ir benzino kvapo. Apsiavę patogią avalynę, patraukėme uolėtais krantais ieškoti vietų, tinkamų šuoliams į vandenį. Po kelių valandų klajojimų savo tikslą pasiekėme – pašokinėjome nuo daugiau nei 8 metrų uolos. Užplūstantys jausmai išties nepakartojami. Ne visi pasiryžo šokti nuo aukščiausios vietos iš pirmo karto. Bet nė vienas nušokęs nesigailėjo.

Tuo tarpu, norint pailsėti nuo sūraus vandens geriausia išsinuomoti transporto priemonę (motorolerį, motociklą ar automobilį) ir pakeliauti po salą. O Rodo saloje vietų turistavimui tikrai netrūksta. Pilys ir bažnyčios ant stačiausių uolų, kalnai, gamta ir maži graikiški miesteliai. Norintiems šiek tiek civilizuotiškesnių pramogų ir linksmybių – Rodo mieste, Faliraki ir keliuose kituose didesniuose turizmo centruose netrūksta klubų, diskotekų, paplūdimio vakarėlių ir tt. Ši sala tinkama visems – tiek šeimoms, tiek ir jaunuoliams. Čia galima ne tik buriuoti, bet ir šauniai leisti laiką. Pramogomis ir idomybėmis šis kraštas tikri gali pasigirti.

27_Plieniniai zirgai

Po nuostabiai praleistų 12 dienų išsidžiovinome bures, susipakavome inventorių ir išvažiavome į Kattavia. Paskutį vakarą gerai atšventėme, pažymėdami puikiai praleistą laiką. Ryte mūsų jau laukė užsakytas autobusiukas Prasonisi. Kelionė nebuvo tokia įspūdinga kaip pirmyn, tačiau sėdėjome dauguma ant inventoriaus, o pakeliui pakeitėme mikroautobuso stabdžių kaladėles. Važiuodami kalnuotais keliukais su veikiančiais stabdžiais jautėmės žymiai ramiau. Graikų muitinė šįkart nebuvo tokia priekabi kaip įvažiuojant į salą. Sumetę inventorių ant greitaeigio katamarano priekinio denio, įsitaisėme kelionei. Vakare atvykę į Marmarį įsikūrėme viešbutyje ir patraukėme apžiūrėti miesto. Kas grįžo anksčiau, kas vėliau, bet jau 5 valandą rinkomės vestibiulyje: pajudėjome į Dalamano oro uostą. Tik dabar, pirmą kartą šioje kelionėje, patogiai įsitaisę autobusiuke. Turkai inventorių priėmė neskubėdami, tačiau nesukeldami bereikalingo triukšmo ar panikos. Leido/paprašė patiems nunešti inventorių beveik iki pat lėktuvo. Susitaikę, jog reikia grįžti, visi linksmai užėmėme vietas lėktuve.

Puiki treniruočių stovykla, nuostabiai praleistas laikas ir nepakartojama graikiška virtuvė. Rodos gerai…

Vėjai ir bangos

Rodą pasiekia stiprus terminis Egėjo jūros efektas. Vasaros metu kylanti jūros vandens temperatūra traukia vėsesnį orą iš šiaurės – tiesiai nuo Balkanų kalnų. Dėl didelių oro masių vėjas priklauso nuo bendrų Europos oro sąlygų. Pataikius tinkamu metu – galima dvi savaites kasdien sulaukti 20-30 m/s šiaurės vakarų vėjo, tuo tarpu jeigu jūra pakankamai neįkais, savaitę kitą gali ir nepūsti. Mūsų kelionės metu prognozės nebuvo pačios palankiausios, tačiau iš 12 dienų plaukėme 9. Kitas tris dienas nesiskųsdami turistavome po salą ar šokinėjome nuo uolų.

Vanduo jūroje šiltas. Vasaros metu galima plaukti net be hidrokostiumo. Tačiau reikia nepamiršti, jog saulė čia ypatingai intensyvi. Rodo salos šiaurėje galima rasti vidutinių „bump&jump“ (trenkiršok) salygų, vakarinėje pakrantėje, Egėjo jūros laukiniuose paplūdimiuose, galima rasti šiek tiek nedidelių bangelių, o pietuose esantis Prasonisi spotas gali pasiūlyti ne tik šiek tiek bangų vakarinėje pusėje, bet ir visiškai lygaus vandens rytinėje sąsiaurio pusėje.

Prasonissi

Prasonisi graikiškai reiškia „žalioji sala“. Salelė su švyturiu nuo Rodo atsiskiria tik pakilus vandens lygiui. Kol šis žemas – salas jungia smėlio sąsiauris. Šiaurės vakarų pusėje – bangos, pietryčių – lygus vanduo. Puiki vieta drožti slalomą, freestailą ar tiesiog mėgautis karštu oru, šiltu vandeniu ir pastoviu vėju. Dėl aukšto kranto abiejuose sąsiaurio kraštuose – vėjas susispaudžia ir sustiprėja, tad jo čia visad daugiau, nei kitur saloje. Vandenyje atmosfera šauni. Dauguma plaukiančiųjų – jaunimas. Nors buriuotoju daug, vietos pakanka. Plaukiant rytinėje pusėje teks įvertinti riziką, jog įvykus nelaimei sekanti stotelė bus Kipras arba Izraelis. Dėl to, dauguma kaiterių plaukioja vakarinėje pakrantėje.

Prasonisi trys nuomos punktai – austrų „Pro center“ (JP/NP), lenkų „Prasonisi center“ (Fanatic/North sails) ir lenkų „Wind4Fun“ (RRD/Naish). Inventorių laikėme Wind4Fun – jie pasirodė lanksčiausi ir mūsų grupei suteikė geriausią kainą. Susikabinus bures mums skirtoje vietoje buvo galima pagalvoti, kad buriavietėje atsirado dar ir SimmerSails nuomos punktas. Taip pat netrūksta instruktorių, kiekviena mokykla turi savo katerį gelbėjimo darbams.

Vakarų pakrantė

Spoto draugui Laisvūnui pavyko aplankyti Rodo salos vakarinę pakrantę. Jo trumpi įspūdžiai apie ją: „Vakarinė pakrantė skirta laukinių pležų mėgėjams ir romantikams, o taip pat nebijantiems rizikuoti ir dėl bangų. Pasiruošusiems išbandyti nežinomas vietas, kur po vandeniu turbūt plyti uolų masyvai. Važiuojant visai šalia pajūrio, atsiveria vietos kur ritasi labai gražios ilgos bangos ir tai magiškai užburia sustoti valandėlei. Deja neteko matyti surfinančių bangas ar buriuojančių, tačiau be abejonės tokių turi ten būti. Tiesa, vėjas vakarinėje pakrantėje silpnesnis nei Prasonisi spote“.

Panašūs straipsniai:
  1. Aivaras

    trenkiršok – superinis posakis :)

  2. Tudor

    I like yout travel story from Rhodes. I would like to know where exactly is the place where you jumped from the cliffs. Thanks.

  3. Hey, Tudor, we’ve been walking East of Prasonisi for a while and found this spot on the way back. It’s not that far, maybe 30 minutes from the main beach.