Į trasą

Girmantas | Banglentės, Kelionės | lapkričio 04, 2014

Kelionės automobilių – gana didelė mano gyvenimo dalis. Vaikystėje tėvai veždavosi į kalnus, keliaudavome po Lietuvą. Išsilaikius teises prasidėjo vėjo ir bangų gaudymai prie Baltijos, Šiaurės ar Viduržemio jūros. Po to, žinoma, sekė visa Ramiojo vandenyno pakrantė nuo Kanados iki Meksikos ir atgal. Kaskart pasitaikius progai su džiaugsmu sėdu į mašiną ir spaudžiu į dar nematytas vietas. Pasidėliojus planą važiuoti į Asturias automobiliu, tyliai nudžiugau viduje – taip seniai norėjosi tikro surf trip’o po Europą! Mikas, aš ir raudonas autobusiukas prifarširuotas banglenčių gone surfing!

Kelionė prasidėjo gana ramiai, bet reikalai reikaliukai persekiojo iki paskutinės minutės, o tada, lyg tyčia, prasidėjo. Iš pradžių vos vieną kartą neteisingai įvedęs pin kodą užblokavau savo naują sim kortelę. Kadangi iki sienos man atsiųsti puk kodo nespėjo, grubiuoju būdu išsiaiškinome, kad dėl kažkokių priežasčių neveikia Miko roaming’as. Pasijuokėme, kad ką jau čia, atostogos prasideda, kam tie telefonai. Pralėkus pro Varšuvą, Mikas sėdo už vairo, o aš – miegot. Atrodytų vos sumerkus akis, Mikas pradėjo stabdyti prie antrojo greitkelio mokėjimo punkto ir pasigirdo „*** @@@ ### sankabos nėra“. Nuoširdžiai miegantis sugebėjau tik atsakyti „nu ką reiškia nėra, pedalą išmynk!“ Juokai baigėsi, arba prasidėjo, kai sustojome likus 50 metrų iki mokėjimo posto. Pedalas išmynus grįžta tik rankos ar kojos pagalba, laikosi tik ant spyruoklės. Na ką, galvojam ką daryt, nes panašu, kad sankaba irgi gone surfing.

Prasikrapštę akis ir nuraminę emocijas pasiraitojom rankoves. Priėjo vietinis darbuotojas, pabandėm paaiškinti, kad reikia tralo – pasakė gerai ir dingo. Su visam. Aptikę, kad viso labo nusimovė vamzdelis, šiek tiek apsidžiaugėme – panašu, kad bus galima sutvarkyti neišrenkant pusės automobilio. Deja, nei priemonių, nei žinių ką ir kaip tiksliai daryt neturėjome. Pakraipę galvas dar bandėme stabdytis pro šalį važiuojančius lietuvius su tuščiais traliukais, bet – nesėkmingai. Galiausiai nusprendę nusistumti bent jau iki stovėjimo aikštelės, išdidžiai kirtome mokėjimo postą ir įsitaisėme šalia miegančių fūristų. Kadangi abu telefonai neveikė, pirmas žingsnis tokioje situacijoje – paskambinti SOS telefonu esančiu prie stovėjimo aikštelės. Vienintelė bėda, kad jis taipogi neveikė. Prašom, ačiū, SOS. Galiausiai šalia apsikeisti už vairo stabtelėjo du lenkai tralistai minantys iš Varšuvos link Vokietijos. Greitai internete surado artimiausią pagalbos kelyje servisą ir iškvietė tralą. Sakė bus už valandos – pusantros. Kadangi sutvarkius mašiną reiks vairuoti toliau – iškart nuėjau miegoti, o Mikas atkakliai laukė tralo. Tris valandas. Apie aštuntą užkėlėme autobusiuką ant tralo ir pajudėjome į gretimą miestelį. Pasirodė, kad ne tokioje blogoje vietoje ir sugedome – servisas buvo visai netoli. Nekukliai parėmę Lenkijos ekomoniką, susitvarkėme abu telefonus ir apsidžiaugėme, kad galime tęsti kelionę. Iš pradžių sankabą mynkėme nedrąsiai, tačiau svarbiausia – judėjome į priekį.

DCIM107GOPRO

Nežinia kodėl, bet beveik visiems sutiktiems žmonėms labiausiai rūpėjo atsakymas į klausimą: tai kiek čia jūsų? Pirmasis – Lietuvos pasienietis – jau iš toli pamatęs atriedantį autobusiuką paknopstom bėgo per kelią mojuodamas lazdele. Tai, galvojo, pasisekė! Ramiai sustoję atsidarėme langą, o lauke rūškanas veidas: „Tai kiek jūsų čia?“. Mes ramiai, atsipalaidavę: „Dviese“. Rūškanas veidas dar labiau parūškanėjo ir, nė nesugebėjęs išleisti į žodį panašaus garso, kažką sumurmėjo ir mostelėjo lazdele, suprask, važiuokit. Nusijuokėme iš balso tono ir nusivylimo, tačiau po greitkelyje padėjusių lenkų, tralisto, serviso darbuotojų ir lenkų pasieniečių netoli Vokietijos sienos šio klausimo pradėjome nebesureikšminti. Matyt neįprasta, kad lietuviai autobusiuku į Europą važiuotų dviese. Dar į Ispaniją. Plaukioti banglentėmis. Kurgi ne.

Sugaišę šešias valandas tvarkant sankabą, norėjome atsigriebti Vokietijoje. Iš pradžių sąlygos buvo geros, po to buvo prastos, tada labai prastos, tada blogos ir galiausiai labai blogos. Lietus pylė kaip iš kibiro, tačiau darbams pasibaigus automobilių srautas greitkeliuose buvo toks, kad nebuvo kada dvejoti – spaudėm iki galo. Iš tiesų, net pagavau save galvojantį, kad važiuojant 160 km/h per lietų, čia jaučiuosiuosi saugiau, nei Lietuvoje giedrą dieną – šimtu. O, atrodo, tiek nedaug tereikia – kad visi važiuotų pagal tas pačias taisykles, tada vietos užtenka ir greičiau, ir lėčiau važiuojantiems. Skriete praskrieję Vokietiją jau dešimtą vakaro buvome Eindhovene, pas Miko brolį. Vakarienė, hamakas, surf filmas ir miegot. O gal užmigom ir prieš surf filmą.

DCIM107GOPRO

Pasibaigę kelis besivejančius darbus prie interneto, ryte išjudėjome į pietus. Prieš akis laukė visa Belgija ir Prancūzija. Pajuokavom, kad jeigu jau Prancūzijoj kas nors su sankaba atsitiks, tai tikrai rasim kokį Renault servisiuką! Nelėtindami tempo ir nestoviniuodami veltui, apart kelių kamščių, per dieną pasiekėme Prancūzijos pietus ir nusprendėme nakvoti Hossegor. Tai – turistinis, bet ne per didelis kurortas, kurį būtų galima įvardinti kaip vieną Europos banglenčių miestų. Čia katik įvyko ASP pasaulio čempionato etapas, ant kiekvieno kampo pilna surf shop’ų, stovėjimo aikštelės, net ir rudenį, pilnos surfmobilių. Ramiai išsimiegoję ant kopos, pažiūrėjome į lygų lygų vandenyną ir, akivaizdu, nenorėjome čia užsibūti nė kiek ilgiau. Pusryčiaudami pasitikrinome prognozes – vakarų bangos nepasiekia jokių spotų Biskajos įlangos gilumoje. Artimiausias spotas kuriame rodė bent kažkiek bangų – Salinas – už šešių valandų kelio, jau Asturias širdyje.

Įšokę atgal į autostradą jau už valandos kirtome Ispanijos sieną ir šypsenos veide ėmė vis platėti. Pagaliau suprantame ką šneka aplinkiniai, greitkelių mokėjimo postuose pasitinka besišypsančios ispanės, o ne automatai priimantys TIK grynus, oro temperatūra kas pusvalandį – po laipsnį viršun. Net šiek tiek sunerimome, kai termometras pradėjo rodyti 29 laipsnius – kaip reikės plaukti su žieminiais hidrokostiumais? Popietę pasiekę Salinas radome nedideles (iki pusantro metro), bet gana tvarkingas bangas ir kelias dešimtis banglentininkų vandenyje. Nieko nelaukdami šokome į hidrokostiumus ir bėgte į vandenį. Per beveik tris valandas išsiskalbėme kelionės aromatą ir prisigaudėme visai neblogų bangų. Mikas netgi pagavo savo gyvenimo bangą – gražią, beveik head-high, porą šimtų metrų besiridenusią dešiniarankę. Išlipome jau sutemus. Mes jau čia – Asturias, o prieš akis – puikios prognozės ir išties įspūdinga aplinka.

Panašūs straipsniai:

Komentavimas išjungtas