Reabilitacija

Girmantas | Burlentės, Kelionės | birželio 07, 2010

Na va, nepastebimai prabėgo sezonas Meksikoje ir atėjo vasara. Vėjai La Ventana nurimo, tad nuobodžiaujame kurdami filmukus bei dirbdami su itin slaptais Spoto projektais. Išvažiavę prisiminsime ne tik smėlėtus La Ventana paplūdymius, tačiau ir itin šiltą mūsų priėmimą Kanadoje, sniegą Crystal, įspūdingą Oregono pakrantę bei Hood River, jaukųjį San Francisco, įžymųjį Los Angeles, The Beach Boys apdainuotus banglentininkų spotus ir, žinoma, Baja vakarų pakrantę.

Apie paskutinį kelionės etapą vis užsimindavome, tačiau bekeliaudami tiesiog nespėjome aprašyti visų aplankytų vietų, tad prireikė nemažai laiko save pasivyti. Kelionei po Baja skyrėme dvi savaites, tačiau jau pirmomis dienomis supratome, kad teks keliauti ilgiau. Pirmąjai nakvynei stabtelėjome San Quintin miestelyje. Jo pašonėje esanti įlanka puikiai tinka plaukioti jėgos aitvaru. Tiesa, mes buvome pernelyg pavargę ir lygus vanduo mūsų visai netraukė. Įlanka nustebino potvynio ir atoslūgio skirtumu. Srovė čia būna tokia stipri, kad jos net pakakdavo sukti vandens malūną.

Jau antrą dieną pasiekėme kultinį ir visiems labai gerai žinomą Punta San Carlos. Šiaip ne taip pratesėme planuotą 4 dienų sustojimą iki 6, gavome keturias dienas didelei lentai ir 4.7 burei, tris dienas 9m Religion ir banglentei, bei vieną lengvą diena pasiplaukiojimui su SUP. Patirti teko visko – ir mažų bangų, ir gražių bangų, teko ir pasiirti apie valandą į krantą nurimus vėjui. Ypatingų sąlygų nesulaukėme, baigėme maistą ir vandenį, tad nusprendėme judėti toliau.

Sekanti mūsų stotelė buvo kitas gerai žinomas spotas Punta Abreojos. Pabendravę su ne vienerius metus po Baja keliaujančiais buriuotojais nusprendėme neieškoti laimės su mažo pravažumo automobiliu ir pasitikėti patikrintais spotais. Punta Abreojos pasitiko žymiai geresnėmis sąlygomis. O tiksliau – tiesiog vėjo pakako mažulei. Keturios dienos stovyklavimo tiesiog kopoje visam gyvenimui įsimins kaip tikras smėlynas. Net pro uždarytas duris ir langus smėlis veržėsi į automobilį. Pasitikrinę prognozes nusprendėme grįžti atgal į La Ventana ir porą dienų pagyventi civilizuotai.

Jaučiausi nei luptas nei skustas. Lyg ir paplaukiau bent 10 dienų bangose (su burlente ir su kaitu), tačiau kažko trūko. Iš La Ventana atgąl į Abreojos (apie 800 km) suvažinėjome dukart. Pirmąjį, kaip ir planavome, po kelių dienų. Antrą kartą į Abre išlėkėme metę visus kitus reikalus ir atidėję išvykimo datą. O buvo ko. Įspūdingos stiebo aukščio bangos buvo tai ko trūko mano kūnui ir sielai. Dvi dienos nepakartojamai gražiose ir ilgose bangose padėjo užbaigti sezoną su šypsena.

Kelionė pavyko tiesiog puikiai. Nuvažiavome 7000 kilometrų, aplankėme VISĄ ramiojo vandenyno pakrantę nuo pat Kanados iki Baja pietų, sutikome daugybę puikių žmonių. Tiesa, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Jau nuo pat San Carlos atsinaujino peties trauma. Vietoje nesilaikantis petys šiek tiek apkarpė lūkesčius, bet pagavęs Tą vienintelę skirtą Tėvynei supratau – šiam kartui gana.

Taigi laikas kraustytis į reabilitacijos stovyklą… Ekvadore. Kai kurie jūsų jau žino, kitiems tai naujiena, tačiau jau po kelių dienų būsime Pietų Amerikoje. Tęsime savo kelionę Ramiojo vandenyno pakrante. Pirmam sustojimui pasirinkome nedidelį kaimelį Santa Marianita. Sako jame būna nedidelių, tačiau gražių bangų. O taip pat, šiltas klimatas, nauji žmonės ir nuotykiai padės reabilituotis nuo Meksika persmelktų rūbų, maisto ir margaritų…