Nuotykiai su bagiu

Girmantas | Kelionės | gruodžio 13, 2010

Visi keliaujantys į Braziliją žino arba yra girdėję apie begalinius paplūdimius, kuriuose galima gaudyti vėją ir bangas. Patogiausias, greičiausias ir tiesiog geriausias būdas pamatyti kuo daugiau – pasileisti plaukus, kad vėjas ir druska juos sušukuotų, sukasti dantis, kad smėlio nepribarstytų į burną ir tvirtai suspaudus bagio vairą lėkti Atlanto pakrante. Tačiau ką iš tiesų suteikia tas baisiai birbiantis, kurą nežmoniškais kiekiais ryjantis ir tepalais ar kuru smirdantis keturratis? Trumpas atsakymas – laisvę. Ilgesnis – galimybę pamatyti kur kas daugiau, nei pėdinant klampiu smėlyje. Ranka pasiekiamos tampa kopos, upių žiotys, kiti nuošalūs gamtos kampeliai.

Kaiteriams bagis – natūrali transporto priemonė. Nėra nieko patogesnio, nei ant stogo užsimetus lentą ir kaitą pasileisti pavėjui (arba prieš vėją). Tą mes ir padarėme su Povke ir Vaidu. Susirinkę kameras ir kaitus Taiboje išvažiavome į Cumbuco. Kelionė pajūriu – vos keliolika minučių. Lėkte pralėkėme giluminį Pecem jūrų uostą, nusekusius upeliūkščius ir palmių giraites. Tačiau, kiek per ilgai užsitūsinę baloje, nespėjome išvažiuoti atgal, dar prieš potvyniui pradedant kilti aukštyn.

Kadangi kelias aplink yra kelis kartus ilgesnis, nusprendėme rizikuoti ir pasileisti pajūriu. Potvynio bangos iš pradžių, atrodė, dar buvo nusiteikusios mus praleisti, tačiau kelis kartus nejuokais prirėmė prie kopos ar uolinės sienos. Turėjome praktiškai raidinti bangas, ieškoti tarpų tarp jų, o ištaikę momentą spausti kiek galima, kad prašoktume paskutinius metrus prieš pat baltoms putoms apsemiant krantą. Galiausiai, jau visai netoli namų, atsirėmėme į patvinusį upelį ir kelionę namo baigėme keliu.

Tuo tarpu kitas pasivažinėjimas baigėsi kiek kitaip. Sekmadienio pavakarę su šeima nuvažiavome aplankyti Cumbuco ir sukirsti garsųjį steiką Gaucho restorane. Po puikios vakarienės žvakių šviesoje, mat elektra buvo dingusi visame miestelyje, tikėjomės pasinaudoti palankiai nusekusiu potvyniu ir grįžti į Taibą. Tačiau problemos su elektra nesibaigė. Vos išvažiavus į paplūdimį nustojo šviesti bagio priekiniai žibintai. Bandymai suprasti nuo ko jie įsijungia ir kada užgęsta buvo nesėkmingi, o tamsoje ieškoti kelio namo nesiryžome. Apsisukome grįžti į Cumbuco ir čia buvome maloniai nustebinti vietinių paslaugumu.

Vos stabtelėję prie pirmų sėdinčių vyrukų sulaukėme ne tik gedimo diagnozės, tačiau ir pasiūlymų pasaugoti bagį per naktį ar surasti vietą nakvynei, bei, visų svarbiausia, pagalbos ieškant galimybės grįžti namo. Šiek tiek pasiderėję su taksi vairuotoju, komfortiškai įsitaisėme jo automobilyje ir atsipūtėme – šiąnakt miegosime Taiboje. Nuotykis visiems mums įstrigo būtent dėl šilto brazilų sutikimo ir suteiktos pagalbos. Nepaisant to, kad buvo vėlus sekmadienio vakaras, padėti susirinko net keletas aplink gyvenančių ar dirbančių vietinių. Žinoma, galimybė su jais susikalbėti portugališkai gerokai palengvino viską tiek jiems, tiek ir mums. Jie suprato mūsų problemą, o mes (galbūt) neatrodėme eiliniai “gringos”.

Verdiktas? Visi nebijantys po pasivažinėjimo tris dienas purtyti smėlį iš plaukų, o rankas susitepti tepalu, būtinai turi išbandytį šią pramogą!