It’s a long way to the top if you want to rock’n’roll

Girmantas | Banglentės, Burlentės | spalio 21, 2014

Gera rudeniška diena Akiny. Saulė dar šildo, pučia postipriai pietvakariai – pats tas su 4.5 bure ir 80 litrų lenta. Akinio bangos šiek tiek padažytos rausvai – ko dar galėtų trūkti? Įkritęs tarp bangų ramiai, lyg pagal vadovėlį tvarkausi įrangą: perverčiu burę; atsiverčiu lentą; pasuku stiebą tiesiai į bangą; apsidairau kas darosi su bangomis; paimu dešine ranka už giko, kaire už stiebo ir spaudžiu įrangą po neypatinga, dvimetrine banga. Tačiau jūra – ne vadovėlis. Banga stumteli gerokai stipriau nei tikėjausi, o mano kairės rankos alkūnė užsirakina ištiesta ir nė kiek nesuamortizuoja smūgio. Sekantis sanarys – petys – neatlaiko ir jaučiu, kaip visa ranka atitrūksta nuo kapsulės ir su visomis sausgyslėmis lenda lauk pro mentį. Iškart supratęs, kad nieko gero nebus, įvertinu, jog šaltame vandenyje su įranga geriau, negu šaltame vandenyje be įrangos, tad sukandęs dantis iš paskutiniųjų laikausi įsikibęs į stiebą. Banga prastūmė visą įrangą ir pradėjo ją traukti tolyn nuo manęs, link kranto. Stipriu įrangos truktelėjimu petys grįžo į vietą, bet žala jau padaryta. 2008 spalio 19, sekmadienis.

IMG_3477_

Išlipęs į krantą kiek pailsėjau, bet sąlygos buvo per geros liautis. Paplaukęs dar valandėlę pasisotinau ir grįžau namo, kur laukė bilietai į Čilę. Iki skrydžio – dar mėnesis, tad įvertinęs, kad per mėnesį petys turėtų atsistatyti, padžioviau hidrokostiumą ir įrangą. Sezonas Lietuvoje baigtas. Ne pirma ir ne paskutinė trauma – praeis kiek laiko ir sugis. Kelionė į Čilę buvo viena geriausių gyvenime, fantastiškos bangos, kraštovaizdžiai, pirma pažintis su Pietų Amerika, pakeista grįžimo data ir savaitė šėrimo iš širdies. Deja, tačiau kartą darant vandens startą burės kampas palindo po vandeniu ir taip spustelėjo mano kairę ranką, kad nikstelėjau savo petį. Grįžus į Lietuvą, tiesiu taikymu į MRI ir pas Lazdynų traumatologus. Šie apžiūrėję visas nuotraukas pareiškė, kad gyvensiu ir prirašė nuskausminamųjų bei mankštų su kinezioterapeutu.

Nors nejaučiau 100% pasitikėjimo petimi, jau kitą rudenį gana sėkmingai sudalyvavau Pabaltijo burlenčių bangų varžybose ir susikrovęs krepšius išvykau į Meksiką. Be bilieto atgalios. Per du metus bangos ir vėjas mane nuviliojo į Kanadą, atgal į Meksiką, į Ekvadorą, į Braziliją, dar kartą į Meksiką ir atgal per visą vakarų pakrantę į Kanadą. Deja tačiau visų kelionių metu petys tik blogėjo – viduryje kelionės pradėdavo išnirti vos ne po kartą į savaitę. Tai plaukiant pasiimti įrangą po backloop’o, tai kabinant rankšluostį ant pakabos. Kadangi baimė ir skausmas pradėjo veikti psichiką ir riboti laisvę vandenyje, reikėjo imtis kažkokių priemonių. Per 8 mėnesius mankštų ir treniruočių, pavyko gerokai sustiprinti petį, tačiau išnirimai nesibaigė. Neliko jokio kito varianto, kaip tik darytis operaciją ir tikėtis geriausio.

IMG_4014_

Nors už Atlanto gerų specialistų netrūksta – vien MRI nuotrauka kainuoja daugiau nei visa operacija Lietuvoje. 2011 vasarą grįžau į Lietuvą, savo tikslų sąraše pirmu numeriu įrašęs „susiremontuoti petį“. Apsilankęs pas vieną, kitą chirurgą Vilniuje pasidariau visas įmanomas rentgeno, magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos nuotraukas, tačiau pastarieji skersi vis klausdavo „Ar tikrai tau išnyra petys? Iš kur žinai, kad jis išnyra?“. „NES JIS IŠNYRA!“, jomajo. Pasiūlius išsinarinti prie jų, visi kažkodėl atsisakydavo, keista. Galiausiai dėka draugų ir jų kontaktų (o kaip gi be jų Lietuvoje), pavyko patekti į apžiūrą pas turbūt geriausią sporto medicinos specialistą Rimtautą Gudą. Pirmą kartą jaučiausi, kad žmogus supranta kam aš tą petį naudoju, nors per 15 min trukusią apžiūrą jis uždavė tik du klausimus: 1. Koks gydytojas prieš tris metus sakė nesioperuoti? 2. Ar tinka lapkričio 28? Sutarę pastumti operaciją į gruodį išsiskyrėme ir susitikome tik po Kalėdų, jau operacinėje.

Išgaravus morfinui, likau su parišta kaire ranka, kuri be atramos, tiesiogine ta žodžio prasme, net nesilaikė petyje. Prireikė beveik dviejų mėnesių, kad galėčiau drąsiau nusiimti įtvarą ir susitepti sumuštinį. Pilna narkozė, bei sėdėjimas ant sofos taip pat davė savo – organizmas buvo taip nusilpęs, kad vos pajudėjus išlįsdavo koks skausmelis tai vienam, tai kitam kūno taške. Tuo metu atrodė, kad taip reikia ir viskas, tačiau dabar, prisimindamas tą skausmą ir bemieges naktis, kai radęs tinkamą poziciją nusnūsdavau vos valandėlę kitą per parą, tikrai nenorėčiau to pakartoti. Bet kuris chirurgas pasakys, kad operacija be reabilitacijos – bevertė. Tad su artėjančiu pavasariu patraukiau į sanatoriją vykdyti prirašytą, kasdien po penkias valandas trunkančią, šešių reabilitacijos procedūrų programą. Ir nepraėjus nė šešioms savaitėms mano ranka nuo būsenos, kai alkūnė neatsitaukė nuo kūno nė centimetrą, išsitiesė iki pat dangaus virš mano galvos. Užsidariau sporto salėje ir kartu su treneriu pradėjau stiprinti visą kūną ir ypač pečių liniją.

2012 rugpjūtį, prieš pat banglenčių stovyklą „Surf Camp“ pirmą kartą įlipau į vandenį. Nors skausmas dar ribojo peties judesius – pavyko pasigauti bangą ir pirmą kartą supratau, kad aš dar plauksiu! Sunkiai prognozuojamos perkrovos plaukiant burlente šiek tiek dar gąsdino, tad nusprendžiau į vandens sportą grįžti pradedant nuo banglenčių. Kiekvienas yris – mankšta pečiui, o ir rizikos išsinarinti jį iš naujo – gerokai mažiau. Po rudeninės sesijos sporto klube, laukė žiema Maroke. Su draugais suorganizavę banglenčių stovyklą Lietuviams, pirmą kartą išvažiavome vien tik plaukti banglentėmis, be jokių burių ar aitvarų. Pirmi kartai Atlante buvo (de)motyvuojantys. Jėgų praktiškai neužteko nusiirti iki gerų bangų. Pasigavus vieną kitą – jau petys prašydavo poilsio. Tačiau per šešias savaites, kasdien didinant krūvius pavyko pasiekti gana neblogą formą ir per dieną nuirkluoti 10, 15 ir daugiau kilometrų ant banglentės. Pasinaudojęs galimybe, paskutinėmis dienomis Maroke išsinuomavau burlentę ir įšokau paplaukti. Pirmą kartą paėmus giką į rankas jausmas buvo keistas. Petyje jautėsi stabilumo trūkumas, tačiau kūnas norėjo suktis, šokti, verstis.

Pasiruošęs grįžti į bangas su bure susipirkau naują įrangą, tačiau sezonas Lietuvoje buvo gana liūdnas. Vėjo trūkumas nubloškė ir į Daniją, tačiau stebuklas ir ten neįvyko. Vienintelės per vargą išspaustos varžybos, vyko tokiomis silpnomis sąlygomis, kad vėjo vos užteko glisavimui. Ką jau kalbėti apie šuolius ar bangų raižymą. Užimta 5-8 vieta sugrąžino sportinį azartą, žinojau, kad galiu žymiai geriau. Po kelių stipresnių sesijų sezonas buvo baigtas ir didžiąją dalį ilgos ir darbingos žiemos praleidau sporto klube. Pradėjau ruoštis stovyklai Meksikoje. Mylimiausią savo spotą pasiekiau turbūt geriausios fizinės formos. 62 dienos spote, 56 plauktos ir vidutiniškai po pusantros sesijos per dieną. Turbūt nesumeluosiu sakydamas, kad į Lietuvą šią vasarą grįžau geriausios savo formos.

Kadangi sezonas vėju ir bangomis nelepino, buvo kiek sunku persiorientuoti prie Lietuviškų sąlygų – normaliai čia nebuvau plaukęs nuo 2009 metų rudens. Tačiau atėjus Lietuvos Respublikos burlenčių čempionatui viskas atsistojo į vietas. Sąlygos buvo ribinės, tačiau varžyboms pakankamos. Užtikrintai laimėjau visus penkis plaukimus ir ant kaklo man užkabino čempiono medalį! Deja už kelių savaičių vykusiose Milk&Blood varžybose pasikartojo pernykštis scenarijus ir vėjo neužteko parodyti tai ką moku ir pabaigti sezoną su dideliu BANG!

Dabar jaučiuosi kaip niekad motyvuotas siekti naujų tikslų ir iššukių. Padėjus į šalį visas mikrodvikovas su kitais jūros vilkais ir patį čempiono titulą, svarbiausia, kad įrodžiau sau, jog galiu sėkmingai daryti tai, kas mano prioritetų sąraše stabiliai užima aukščiausias pozicijas. Lyg mažas vaikas džiaugiuosi, kad po beveik penkių metų baimę ir skausmą keičia azartas ir adrenalinas. Noras šokti aukščiau, verstis daugiau, spausti iki galo.

IMG_3332_

Visai kaip AC/DC dainoje: I tell you folks. It’s harder than it looks. It’s a long way to the top If you wanna rock’nroll! Ir svarbiausia, noriu padėkoti visiems, kurie šiuos metus buvote šalia. Kartais jums to nė nežinant padėjote rasti jėgų ir motyvacijos sukąsti dantis ir eiti į priekį. Ar tai aukščiau pašokę buriuotojai, ar mokiniai blizgančiomis akimis žiūrintys į pirmą bangą, sumuštinius tepusi šeima ar draugai – AČIŪ JUMS!

Panašūs straipsniai:

Komentavimas išjungtas