Lokalai, vamzdžiai, karma, kuklumas ir pagarba

Girmantas | Banglentės | spalio 29, 2015

Pasišiaušęs Atlantas į visą Vakarų Europą atplukdė pirmas rimtas žiemos sezono bangas. Nuo Nazare ir WSL Portugalijoje, iki įlankėlių ir paplūdimių Asturias. Kol žurnalai kalbino sezonui besiruošiančius big wave surferius, mes nusprendėme rimtą swell’ą pasitikti rimtuose spotuose. Nors vietiniai Rodiles ir El Mongol garsėje gan aršiu lokalizmu, tai buvo paskutinė diena Algimantu ir Domui, tad negalėjome praleisti progos patirti pilną Asturias efektą.

Lokalai

Su žemu potvyniu nuvažiavę į Rodiles iškart pamatėm glaudžiai besiiriantį būrelį vietinių. Netruko ateiti pirmasis setas, o pirmosios bangos – atskleisti savo tobulas formas. Mikas iškart atsisakė eitis stumdytis su vietiniais, Domas su šypsena pažiūrėjęs į kairiarankę, aštrią, vamzdį formuojančią bangą tik šyptelėjo ir įsitvėrė fotoaparato. Na o aš, Algimantas ir Marius apsirengėme hidrokostiumus ir išsiyrėme į vandenyną.

IMG_2456_

Nors prieš metus sąlygos buvo kur kas rimtesnės, vietinių buvo mažiau, be to jie buvo žymiai draugiškesni. Marius buvo apšauktas vos išsiyręs į line-up’ą ir priartėjęs prie būrelio, tuo tarpu Algis savo porciją gavo vien pažiūrėjęs į bangą kurią galėjo paimti, tačiau ją pagriebė vietinis. Man nieko kito neliko, kaip tik stengtis neeskaluoti situacijos ir nugvelbti iš po nosies kokią nepagautą bangelę.

Vamzdžiai

Nors Rodiles bangos atrodė itin saldžiai, spote buvo per tiršta, kad kažką verto dėmesio nugvelbtum iš lokalų. O šie nesikuklino įlysti į vamzdį ir sekundei kitai. Valandėlę pasiirstę aplink natūraliai priartėjome prie pagrindinio būrelio, kas baigėsi vieno agresyviausių (bet toli gražu ne geriausiai plaukiančio) lokalo priplaukimu prie Mariaus su nedviprasmišku gestu pastumiant lentą link kranto.

IMG_2498_

Pagal planą sekantis spotas buvo El Mongol. Tai beveik pro langus besimatanti banga, kur pernai raidinome geriausias dešiniarankes. Grįžę buvome gana alkani, tad nusprendėme užkąsti ir, deja, tai buvo mūsų klaida. Potvynis pradėjo kilti itin greitai, ir kol išsiyrėme į vandenį, čia jau laukė keletas lokalų. Nors situacija buvo žymiai paprastesnė ir draugiškesnė nei Rodiles, keletas agresyvių raiderių vis tik sėdėjo ir čia.

Karma

Nors Marius vėl buvo pirmasis sulaukęs dėmesio, šįkart jis laikėsi kitos taktikos ir kol jį apsupę keturi-penki ispanai šūkavo nelabai suprantamus dalykus, jis bandė ramiu tonu išsiaiškinti ko jie nori. Sutarę, kad aukščiausiam taške bangas gaudo tik vietiniai, o jam reikėtų paplaukti kiek toliau ir rinktis mažesnes, Marius buvo priverstas pasiirti į šalį. Už poros minučių atėjo setas ir pikčiausiai atrodęs bei besielgęs gaujos lyderis nepagavo nė vienos iš trijų bangų. Su plačia šypsena Marius mestelėjo didžkiui: „Karma“. Šis iš pradžių nesuprato ir priėmė kaip įžeidimą, tačiau supratęs, kas jam sakoma iškart pareiškė, jog jam nesvarbu.

IMG_2528_

O čia prasidėjo įdomybės, kitas iš būrėlio paklausė manęs iš kur esame ir išgirdęs Lietuva – ypatingai nustebo ir šūktelėjo didžkiui. Į „Aaa Lituania!“ Marius atsakė: „Yes, basketball!“, su demonstratyviu kumščio pabumsenimu į delną. Visi gardžiai pasijuokę toliau laukėme bangų, tačiau atmosfera pasikeitė radikaliai, nė vienas vietinis nebežiūrėjo į mus piktai, o pagavęs bangą didžkis priplaukė susipažint, atsiprašė ir paspaudė ranką kiekvienam iš eilės, nors nė vienas nebuvome pakeliui. Taip ir likome nesupratę, kuo ta Lietuva nusipelniusi ir nuo ko saugo savo spotus lokalai? Karma.

Kuklumas

O mes išties elgėmės pakankamai kukliai ir neiššaukiančiai, juk esame svečiai, be to gamta visas ambicijas labai greitai pastato į vietą. Keistas ir lokalizmo reiškinys, juk vandenynas nepriklauso kažkam asmeniškai, nors kovos dėl bangų jau pasiekė ir susišaudymų lygį. Bet kokiu atveju kukliais pasijausti gavome ir mes.

IMG_2525_

Pradėjus mažėti vietinių skaičiui vandenyje, džiaugėmės turėdami daugiau erdvės, pasigavom po bangą, dropą į putas, tačiau neįvertinome, kad šandien potvynis kaip reta aukštas, vanduo pakilo, bangos taip pat, prasileidom vieną didžiausių dienos setų tiesiai ant galvos. Marius su Miku buvo toliau, o aš, katik nesėkmingai nusiskalbęs begaudant bangą – pačioje blogiausioje pozicijoje. Nėriau po tiesiai ant manęs lūžtančia gal dviejų Sabų banga ir staiga pajaučiau, kaip mano lentos lyšas švelniai nuslysta nuo kojos.

IMG_2543_

„Šūdas, nutrūko lenta! Kaip reikės parsiirt į krantą? Lentą aukštas potvynis užmes ant akmenų! Kur reikės išlipt be lentos? Lentą greičiausiai sudaužys į sieną! Kur Marius su Miku, ar nenusiskalbė, ar galės padėti parsiirti? Velnias ir antra mano lenta įlaužta! Su kuo reiks plaukt likusį laiką?“, visos mintys prabėgo dar prieš išneriant iš bangos. Pranėriau pro antrą, trečią bangas ir priplaukęs iki Miko įsitvėriau į jo lentos galą minutei susidėlioti situaciją į vietas.

#nebeįbrėžimo

Pradėjome irtis link kranto ir pamatėme, kaip didysis setas plauna keturių metrų mūro sieną pakrantėje. Purslai – dar tiek pat virš šaligatvio. Šūdas. Pro šalį besiiriantis vietinis, akivaizdžiai čia įlipęs dėl šitų monstrų įspėja, kad srovė labai stipriai neša tolyn link miesto – į įlankos vidurį. Įvertines situaciją, kad susikabinus su Miku plaukti nepatogu nė vienam, atgavau kvapą ir pasileidau į krantą. Akimis besidairydamas savo lentos ramiu ritmu kapojau prieš srovę, tačiau link artimiausių laiptų. Marius su Miku tuomet stabteli pažiūrėt kaip man seksis ir praleisti antrą didelį setą.

IMG_0159

Pranėręs kelias bangas su purslais priartėjau prie kranto, o čia – nuo sienos atsimušusio vandens srovė – stipriausia. Intensyviai besiirdamas staiga suvokiu, kad juk dugnas turėtų būti čia pat! Ištiesiu koją – yra, bet vos per giliai. Dar keli paskutiniai grybšniai, statau koją ant dugno ir išstoviu pro ateinančią bangą. Pastebėjęs didelį akmenį, pasiiriu kelis energingus grybšnius, pasiekiu akmenį, jį apsikabinu ir atsisukęs pamatau jau čia pat lūžtančią dvimetrinę putą. Vandens sroves atlaikau, ir vos banga nuslūgsta bėgte lekiu ant už dviejų metrų esančių laiptų. Griebiu už turėklo ir viskas, žinau, kad jau esu krante. Iškart sušoka trys vietiniai, klausti ar viskas OK, padėti, tačiau ramiai užlipęs laiptais apsisuku aplink turėklą ir pamatau savo lentą.

Iškart pasirodė, jog ten tik pusė jos, o šie įtarimai pasitvirtino už kelių sekundžių. Nuo kranto grįžtanti banga pagavo mano lentos nosį ir susidurdama su artėjančia seto bangą šveitė ją gerus keturis metrus į orą. Visai kaip čia: https://instagram.com/p/qNWDP9kxse/. Yra. Asturias užskaityta. Nosis kaip nosis, bet kur uodega? Ten pelekai, padukas, leash’as – pusė lentos kainos. Besileisdamas į įlanką pastebiu lentos galą, dar plūduriuojantį tarp akmenų, vidury įlankos. Po truputį uodegai artėjant prie kranto priėjau būrelį SUP’istų ir banglentininkų. Persimetėm keliais žodžiais, pajuokavom. Nubėgęs nuo laiptų greitai pagaunu nosį, parsinešu ją, laukiu kur priartės uodega. Po kelių bangų uodega nusėda prie pat sienos ant smėlio. Iš tolo atrodo, kad tik vienas pelekas įdaužtas. Tačiau tarp manęs ir lentos – pusantro metro aukščio nuolat visomis kryptimis judančio vandens masė. Niekaip neištaikius progos perbėgti iki lentos, ją pagauna banga ir srovė ištempia gilyn į įlanką. Bye Bye.

Kai vieno karto negana

Tuo metu Mikas ir Marius, nespėję išlipti mano maršrutu, o ir nelabai norėdami, pateko į srovę ir palengva pradėjo plaukti link miesto centro. Pagalvojęs, kad bent jau kol sutiksiu Miką su Marium, galiu palydėt savo lentą, pažiūrėsiu, kur ją išmes. Tuo metu stebiu didelį setą uždarantį visą įlanką ir kaip Mikas su Mariumi atkakliai, yris po yrio, trečias po ketvirto iriasi tiesiai  į kalną. O, bus dar lentų gabalų, gal pavyks patiems gyviems išlipt? Stebuklingai pranėrę pro bangą ištrūksta į laisvę, atsidūstu, kaip ir jie, tikriausiai. Tuo metu mano lentos uodegą vėl bangos pradeda plaut į krantą ir stebiu kaip tiesiai man po kojomis, pelekais į priekį lenta skrenda su visa keliolikos tonų vandens jėga į sieną man po kojomis. Purslai trykštą dukart man virš galvos ir nė vienas nenukritęs ant manęs grįžta atgal į vandenyną. Viso gero.

Už kampo pametu Marių ir Miką, nes lenta visai prie pat sienos ir artėja link laiptų. Užbėgęs į priekį, nusileidžiu laiptais ir gylyje iki kelių laukiu kol uodega priartės. Banga panešą ją arčiau ir tarp mūsų vos 15 metrų. Ar plaukt dabar, ar palaukt kol išmes arčiau? Lyg ir tarpas tarp bangų, o po to srovės gali vėl velniop nutempt, šoku. Prisiiriu iki lentos ir suprantu, kad jeigu iki šiol viskas vyko pakankamai prognozuojamai ir suplanuotai, tai šitas sprendimas buvo pirma rimta dienos klaida. Srovė tempia gilyn, tolyn nuo kranto ir sienos. Velniava. Pasikišu lentą po krūtine ir pradedu dirbt, su bangos putomis priplaukiu prie pat laiptų, tačiau praslystu pro išorinę turėklo pusę. Mintyse: „Reikėjo užsidėt lyšą prieš šitą nesamonę, bet ką jau“. Šiaip ne taip su lenta rankoje prasikapstęs iki turėklo įsikabinu jį ir antrą kart šiandien žinau, kad jau esu krante. Išlipęs pamatau už kampo žygiuojančius Miką su Mariumi miesto centro fone. Gerai, visi vietoj.

Pagarba

Vietoj moralo. Visai kaip tam anekdote, kaip išsikovoti pagarbą kameroje? Prilupti didžiausią ir pikčiausiai atrodantį. Taip ir bangose, arba turi užčiaupti garsiausią, arba pagaut didžiausią bangą, drop’ą, skalbyklą ar dar kokį nurautą dalyką. Pernai Rodiles vietiniai įvertino pastangas ir ryžtą po kelių „elevator drop“. Šįmet draugų susiradome dėka Mariaus ramybės. Dar sutikti kitą dieną, vandeny matyti veidai be hidrokostiumų, su pagarba pasisveikindavo, pasidomėjo kaip baigėsi lentos ir draugų nuotykiai.

O visiems lokalams – nepamirškit apie karmą.

Panašūs straipsniai:

Komentavimas išjungtas