Lėktuvų dieta

Girmantas | Kelionės | balandžio 29, 2014

Iš Lietuvos pasiekti Baja – ne tokia ir paprasta užduotis. Net ir radus kelionės variantą už protingą kainą, minimum parą teks praleisti lėktuvuose ir oro uostuose. Kadangi jau senstu (o gal tiesiog įgaunu patirties?), nusprendžiau skristi su nakvyne Amerikoje. Tokiu būdu per dieną lėktuvuose ar oro uostuose praleisčiau apie 10-12 valandų, o tarpe – išsimiegosiu minkštoje viešbučio lovoje. Ir viskas už tą pačią kainą, o gal ir pigiau. Perkant bilietus geriausią įmanomą variantą skristi su įranga surado ZigZag: iš Varšuvos oro uosto per Niujorką. Įvertinus įrangos gabenimo kainą ir komfortą kiekviename oro uoste nesitampyti su krepšiais – nė nesudvejojau.

Nors Varšuva vos 5-6 valandos nuo namų, važiuojant beveik trim mėnesiams nebuvo prasmės palikti automobilį Lenkijoje. Kadangi vieno keleivio jokie dušmanai vežti neapsiėmė, liko kelionė autobusu. Taigi 21 valandą sukrovęs lentas ir bures į bagažo skyrių (už ką mokėti papildomai nė nereikėjo!), įsitaisiau autobuso sėdynėje. Oro uoste būsim apie 6 ryto vietos laiku.

Labiausiai pasisekė, jog autobusas buvo pustuštis, greičiausiai todėl, kad važiavau vidury savaitės – trečiadienį. Važiuoti visą naktį susispaudus pilname autobuse būtų žymiai neįdomiau. Paskutinėmis dienomis viskas vyko bėgtute, krūvos darbų ir reikalų kabojo ties padarymo riba. Taigi, pirmos kelios kelionės valandos neprailgo prisijungus prie interneto, pabaiginėjant dėlioti taškus ant i. O, vos tik užsnūdus, pažadino Lenkų pasieniečiai. Gana greit patikrinę keleivių pasus leido važiuoti ir miegoti toliau.

Varšuvos oro uostas pasitiko tvoromis ir rekonstrukcijomis. Pusė takų – aptverta, vežimėlių aplink nesimato. Teko temptis visus 80 kg įrangos porą šimtų metrų nuo autobusų stotelės link išvykimo terminalo. Šiaip ne taip atsikrapštęs iki check-in’o susiradau reikiamas oro linijas. Vienintelė tuo metu dirbusi oro linijų atstovė pradžiugino, kad check-in atsidarys už pusvalandžio ir nors mano skrydis po pietų – turėčiau galėti įregistruoti ir priduoti įrangą iškart. Apėjęs visą oro uostą ir neradęs nė vienos rozetės supratau, kad nei padirbėti, nei dar kažką nuveikti nepavyks. Internetas ir tas vienam vartotojui ribojamas iki 30 minučių per dieną. Gerai, kad praktiškai neplanavau oro uoste praleisti daugiau nei 7 valandas.

Kol ankstesnio skrydžio keleiviai registravosi, paslaugi oro linijų atstovė pasiūlė iškart susitvarkyti įrangos gabenimo klausimus. Swiss oro linijos leidžia registruoti sportinį bagažą kaip paprastą, jeigu jis neviršija 23 kg svorio. Turėdamas tą omeny, dvi burlentes ir naująją banglentę supakavau į panašaus svorio ryšulį. Susimokėjus už papildomą sporto įrangos krepšį 200 EUR, patirtis neleido atsipalaiduoti, bent jau kol krepšiai nesuregistruoti ir jiems neužklijuotos kelionės etiketės.

Keleiviams susiregistravus, o man baigus apmokėjimo už kelionę klausimus pasukau link check-in, o čia nevisai maloni operatorė pareiškė, kad mano check-in’as prasideda 12:30, todėl sportinės įrangos nepriims, o mano kuprinė išvis – per didelė ir per sunki kaip onboard bagažas. Apsidžiaugęs, grįžau prie suolų, susikroviau kojas ant įrangos, apsikabinau brangiausius daiktus ir smigau pamiegot. Apsidžiaugiau, nes žinojau pas kurią operatorę neiti 12:30.

Šiek tiek perskirstęs svorius tarp kuprinės ir krepšių grįžau prie check-in’o pirmas eilėje ir prasidėjo derybos. Paaiškėjo, jog lentų krepšys ir kuprinė atitinka reikalavimus, tačiau antrasis įrangos krepšys svėrė 42 kg, o Swiss kategoriškai nepriima į lėktuvą krepšių sunkesnių nei 32 kg. Visai kaip tam anekdote – numesk dešimt kilų nuo aukšlės, nes tuoj šaudyt pradėsiu. Šiaip ne taip po derybų su šveicarais ir bagažo taisyklių narstymo, surastas pigiausias sprendimas buvo susimokėti už viršsvorį ir perkrauti dalį daiktų į lentų krepšius. Išlengvinęs krepšį iki 32,9 kg (svarbiausia skaičiai prieš kablelį), kilstelėjau lentų krepšį ir puikiai suvaidinęs, kad jis tikrai po perkraustymo nesveria 40 kg, užkėliau ant svarstyklių, įrėmęs kelį atleidau iki svoris pasiekė 30 kg ir vos tik buvo užklijuotos etiketės nutempiau jį lauk.

Pridavus įrangą į negabaritinių krovinių skyrių, kas šiek tiek pradžiugino, nes liepė pačiam praleisti įrangą pro rentgeną bei paleisti į bagažo skirstymo skyrių, turėjau dar keliolika minučių prieš skrydį. Visą dieną prasėdėjęs su įranga negalėjau nei pavalgyti, nei į tualetą nueiti: oro uosto apsaugos paprašius pažiūrėti minutei krepšį kol užeisiu į tualetą sulaukiau kategoriško pasipriešinimo, tad pasiūlęs nusišlapinti jiems prie kojų palinkėjau nusižudyti ir patraukiau atgal savais keliais. Sukritęs brangiausią ir neskaniausią gyvenime guliašą įsitaisiau lėktuve ir, vos pakilus, smigau. Pagaliau buvau tik aš, pakeliui į Meksiką.

Išlipant Ciuriche stiuardesė pasidomėjo ar gerai išsimiegojau, matyt knarkdamas visam lėktuvui sugadinau skrydį. Kadangi lėktuvas vėlavo beveik pusvalandį, pusiau bėgtute įšokęs į traukinuką pervažiavau į tarptautinį terminalą, o susiradęs savo vartus apsidžiaugiau civilizacija – elektra ne tik kompiuteriui bet ir krūva USB kištukų pasikrauti mirštančius mobilius prietaisus. Kad ir lygiai septynioms minutėms. Skrydis į Niujorką, kaip ir galima buvo tikėtis neprailgo dėka puikios pramogų sistemos (peržiūrėjau dar nematytus Oskarų nominantus) bei maisto, kurio negautum vidutiniame lietuviškame restorane.

Niujorkas pasitiko giedru, bet šiek tiek vėsiu oru. Pasieniečių procedūros jau kuris laikas nebekelia problemų ir manęs kaip potencialios grėsmės nacionaliniam saugumui nemato. Autobusiukas, viešbutis, lova, labanakt – po paros praleistos kelyje, daugiau nieko nesinorėjo.

Atsikėlęs anksti ryte dar spėjau papusryčiauti ir grįžau į oro uostą. Lipant į lėktuvą link Hiustono pradžiugino lipdukas „Wi-Fi onboard“. Susimoki dolerį ir valandą naudojiesi pusėtinu internetu. Ne tik atrašiau krūvą laiškų, bet ir pakroviau video klipą į Vimeo! Sakykit ką norit, bet damn, gotta love USA! Tačiau, negana to, kad lėktuvas šiek tiek vėlavo, neišsiskleidė lėktuvo važiuoklė. Teko apsukti papildomą ratą ir galiausiai pasiekėme žemę. Iki kito skrydžio – 20 min. Tikrai nesiruošiau nespėti į paskutinį skrydį po 2 dienų praleistų kelyje, bet ištrūkęs iš lėktuvo tiesiogine ta žodžio prasme atsirėmiau į kito skrydžio laipinimo vartus. Apsidžiaugęs, kad viskas vietoje, spėjau dar prieš skrydį užkąsti salotų.

Nusileidus Cabo San Lucas ir praėjus muitinę (apie ką bus kitame blogo įraše) susiradau automobilių nuomos kompaniją kurioje buvau rezervavęs automobilį ir paslaugus vaikinukas padėjo susikrauti įrangą į autobusiuką. Pajudėjus iš vietos užgrojo Steppenwolf – „Born to be wild“.

Aš Meksikoje, o visa kita – velniop. Šito moto tvirtumą išbandė nuomotojai pareiškę, kad vietoj sutartų 700 USD turėsiu mokėti 2000. Mintyse pasiunčiau toli toli, garsiai pasiėmiau automobilį savaitei ir kažką sugalvosiu. Susikrovęs įrangą ant Dodge Hyundai Attitude pasukau į šiaurę – La Ventana pirmoji mano stotelė.

Auksinis, besileidžiančios saulės apšviestas asfaltas perskirtas geltona ištisine juosta sugrąžino visą krūvą teigiamų emocijų. Nežinau kodėl, bet čia jaučiuosi kaip namie. Pasiekus La Ventana pasitiko draugai, šalta Corona ir vaizdas į mėlyną mėlyną jūrą. Čia gerai. Rekomenduoju visiems bent kartą apsilankyti!

Panašūs straipsniai:

Komentavimas išjungtas