Ilgas kelias tolyn nuo civilizacijos

Girmantas | Kelionės | birželio 09, 2011

Žvyrkelis, kuris dalina dykumą pusiau, nepaisydamas nei kalvų, nei išdžiūvusių upių vagų ir kanjonų, veda tolyn nuo civilizacijos. Kas kelis kilometrus, supratęs, kad prieš priekyje tykančią duobę pristabdyti nepavyks, tik užmerki akis ir pakeli kojas – taip smūgis atrodo silpnesnis. Kelyje mes – jau daugiau nei keturias valandas. Nuovargis ir tamsa daro savo, tačiau, prieš pat prarandant paskutinius motyvacijos likučius, kelkraštyje šmėsteli retai sutinkamas ženklas “Asfaltuoto kelio pradžia”. Tik čia, Meksikoje, kelią asfaltuoti pradeda nuo vidurio.

Dar kelios valandos kelio, asfaltą vėl keičia žvyrkelis ir pasiekiame nedidelę žvejų stovyklą, Punta Eugenia iškyšulio smaigalyje, tik gerokai po vidurnakčio. Tolumoje blyksi Isla Natividad salos šviesos – tai mūsų galutinis tikslas. Iš niekur išniręs policininkas privažiuoja paklausti kaip sekasi. Pasiteiravę ar galime nakvoti bet kur, susirandame lygesnį plotą ir sustojame nakčiai. Nors jau vėlu, vėjas vis dar stiprus. Automobilis siūbuoja, bet visiškoje tamsoje ieškoti užuovėjos atrodo beprasmiška. Sukertame sumuštinius vakarienei ir įsisukame į miegmaišius – laikas miegoti.

Vos pasirodžius saulei – atsibundame. Lauke šalta. Stiprus šiaurys nenustojo pūtęs visą naktį. Ramusis, nors ir atitvertas nuo iškyšulio dviem salomis, atrodo gerokai įsibangavęs. Su Mariumi žiūrime vienas į kitą klausdami “ir dėl ko gi mes visa tai darome?”. Kratomės baisiausiais žvyrkeliais tam, kad šaltume paryčiais kažkur toli nuo civilizacijos? Tačiau kelio atgal nėra. Sprendimas jau priimtas: mes plaukiame į salą. Susiradę vietinius žvejus sužinome, kad pirma valtis į salą jau išplaukė beveik prieš valandą ir teks palaukti kol ji sugrįš.

Sugrįžęs paslaugus žvejas paguodžia, kad toks oras čia – kasdienybė. Tik vasaros pabaigoje šiek tiek atšyla, o vėjas taip ir nenustoja pūtęs. Keli purslai mūsų neišgasdins: sukrauname keturias lentas, įrangos krepšį ir kitus daiktus į valtį ir stipriai įsikabiname į visą įrangą. Krentant nuo kelių metrų bangų, karts nuo karto, vis pakimbame nesvarumo būsenoje. Vėjas šaldo vandens purslų aptaškytus skruostus. “Nieko sau Meksika”,- galvojame sagstydamiesi savo striukes ir gaudydami skraidančias banglentes.

Tačiau nuo pat to momento, kai valtis sulėtino greitį įplaukusi į salos įlankėlę, pradėjome sulaukti atpildo už visą vargą patirtą kelionėje. Išsiruošę į Isla Natividad nežinojome ko tikėtis, jaudinomės dėl to, kaip saloje keliausime su beveik 100 kilogramų įrangos, vandens, maisto ir asmeninių daiktų. Viskas išsisprendė, kai kone metro gylyje šalia pangos privažiavo pikapas. Apsidžiaugę perkrovėme daiktus ir įšokome į kėbulą. Tiesa, vairuotojas dar neskubėjo važiuoti į krantą. Pirma – įsirėmė atbulas į valtį ir išstūmė pastarąją gilyn nuo seklumos.

Isla Natividad gyvena nedidelė žvejų bendruomenė. Kadangi Ramusis vandenynas pilnas jūros sraigių, agurkų ir kitų gėrybių, žvejybos kooperatyvas nuomojasi aplinkinius vandenis iš valstybės ir vieninteliai turi teisę gyventi saloje, kuri yra paskelbta nacionaliniu draustiniu. Tuo pačiu, siekdami plėtoti turizmą, jie itin daug dėmesio skiria atvykstantiems svečiams. Šiltas sutikimas mus gerokai nustebino. Angliškai kalbantis vaikinas tuoj pat pasiteiravo kur norėtume apsistoti, ar turime maisto, vandens atsargų. Sutarėme, kad gyvensime nedideliame namelyje ant vandenyno kranto, o vakarienei dėl mūsų net atidarė restoraną!

Neskubėdami įsikūrėme sau vienui vieni tiesiai prieš vieną geriausių pasaulio spotų. Isla Natividad reguliariai lanko Sunny Garcia, Rob Machado ir kiti profesionalūs sportininkai. Bet kuris banglentininkų kelionių katalogas Natividad bangą apibūdina kaip formuojančią nepriekaištingą vamzdį (angl. barrel). Išsivirę arbatos susėdome pasigrožėti nedidelėmis, bet tobulai lūžtančiomis bangomis. Nors žvejų kaimelis vos už kelių kilometrų, taip toli nuo civilizacijos dar nesame buvę. Ir nors bangų prognozė artimiausioms dienoms – neypatinga, dėl to nė kiek nepergyvename. Jau vien kelionė į čia buvo išskirtinis nuotykis ir tai dar – ne pabaiga.