Gyvenimas saloje

Girmantas | Banglentės, Kelionės | liepos 26, 2011

Neretai gyvenantys saloje išskirtinai tai pabrėžia, akcentuodami, kaip gerai jiems yra ištrūkti iš salos. Iš pradžių man tai skambėjo keistai – kuris mūsų nenorėtų gyventi, pavyzdžiui, Maui? Argi tai nėra kiekvieno burlentininko svajonė? Kiek vėliau supratau, kad gyventi mažame žemės lopinėlyje gali būti ne taip ir paprasta. Isla Natividad saloje praleidome vos kelias dienas, tačiau ir tiek pakako, kad pajaustume koks iš tiesų tas gyvenimas saloje.

Į Natividad atplaukėme anksti ryte, tad gerokai prieš pietus jau buvome viską susitvarkę, išsipakavę daiktus ir papusryčiavę. Kadangi nei vėjo, nei bangų nebuvo, nusprendėme išeiti pasivaikščioti. Pietinė salos pakrantė – smėlėta. Tuo tarpu vos paėję už kampo, tiek rytiniame salos krante, tiek ir vakariniame radome stačias uolas su nedidelėmis įlankėlėmis. Nusitaikėme į švyturį, stūksantį ant kalvos ir lengvu žingsniu pradėjome eiti link jo. Natividad sala yra nacionalinis draustinis, čia gyvena įspūdingos paukščių kolonijos. Išties keistas jausmas būti taip toli nuo civilizacijos. Supratęs, kad net ir žuvėdrų pulkas gali tave negyvai užkapoti, įvertini, kad retas žmogus šiai dienai gyvena pagal gamtos taisykles.

Apžvelgę beveik visą salą iš viršaus, sugalvojome sau užduotį kitai dienai – nueiti iki pat jos šiaurinio galo ir patraukėme atgal. Kai grįžome į stovyklą, iki saulėlydžio dar buvo likusios kelios valandos. Taigi aš, pasidavęs ne protui, bet emocijoms, nusprendžiau pabandyti paplaukti. Žinoma, vėjo žiauriai trūko ir nieko gero iš to nesigavo. Pasiėmiau banglentę, bet bangos taip pat buvo per mažos, itin sunkiai sekėsi prognozuoti jų lūžimo vietą. Iš pietų ateinantys setai buvo išraiškingi, bet nučiuožti nuo bangos atsistojus man taip ir nepavyko. Pasiturškiau vandenyje ir tiek.

Gerdami arbatą savo namelyje susipažinome su vietiniu bodyboarderiu. Čia yra įsikūrusi nedidelė banglentininkų ir bodyboarderių bendruomenė. Dauguma jų – čia gimę ir užaugę. Tik dėka atvykstančių turistų ir jų dovanojamos įrangos, jaunieji salos gyventojai gali džiaugtis puikiomis bangomis. Jaunasis bodyboarderis papasakojo apie spotus saloje, parodė, kur ritasi gražiausios bangos, papasakojo apie paplūdymius kitame krante.

Į salą atvykome motinos dieną. Saloje ši šventė – išskirtinė. Visos salos moterys susirenka į mokyklos kiemą ir žaidžia žaidimus, dalyvauja loterijose ir kitaip linksminasi be vyrų. Šiems į renginį užeiti griežtai draudžiama. Tačiau per daug jie nenusimena – susirinkę prie salos administracijos vyrai gurkšnoja alų, kepa mėsas ant žarijų ir tiesiog džiaugiasi vyriška kompanija. Mums, atvykus į salą, iškilo klausimas kur valgysime vakarienę. Nors maisto buvome pasiėmę, tikėjomės jo sutaupyti, jeigu ateitų bangos ir liktume ilgiau. Čia atsiskleidė salos gyventojų svetingumas: vien dėl mūsų dviejų buvo atidarytas restoranas ir lygiai septintą valandą, už vos kelis dolerius, mėgavomės vienais geriausių žuvies takų.

Kitą rytą, kaip ir planavome, patraukėme apžiūrėti visą salą. Užsukę į miestelį nusipirkome šalto vandens, pakilome iki jau aplankyto švyturio ir pasileidome takeliu vedančiu per keterą į šiaurę. Salos ilgis – apie 7 kilometrai, siauriausioje vietoje jos plotis vos pusė kilometro. Vakarinė pakrantė – nuglostyta ramiojo vandenyno audrų. Uolos krenta stačiai po keliasdešimt metrų, kartkartėmis, takeliui priartėjus prie krašto, nejuokais apsuka galvą. Kai eiti vakarine pakrante tapo nebeįmanoma, persiritome į rytus. Rytiniai šlaitai kur kas nuožulnesni, nuo stačių uolų palengva pereinantys prie nedidelių kalvelių. Išdžiūvusios upių vagos išduoda, jog čia būna (arba būdavo) nemažai lietaus. Visai netikėtai, sutikome mūsų jau pažįstamą bodyboarderį su draugu. Šie į kitą salos galą atvažiavo keturračiu. Žvejoti.

Viskas ką turėjo šie vaikai tai valas, pora stambių varžtų vietoj svarmenų, keletą kabliukų ir šviežiai pagautą aštunkojį masalui. Ir to pilnai pakako šiuose žuvinguose vandenyse. Atslūgus jūros lygiui ir aprimus bangavimui, nedidelėje įlankėlėje tarp uolų šie du draugai vieną po kitos traukė visai nemenko dydžio cabrillas. Mes su Mariumi taip pat pabandėme užmesti valą, tačiau tokia sėkmė kaip Abreojos mums nenusišypsojo. Paėję dar gerą kilometrą atsidūrėme visai prie pat įspūdingo dydžio paukščių kolonijos. Nors iki pačio salos galo dar buvo likęs geras puskilometris, nusprendėme nelysti į paukščių teritoriją ir patraukėme atgal. Baigę žvejybą vaikai parvežė mus savo keturračiu, o mes iš jų nusipirkome žviežios žuvies vakarienei.

Vakarieniaudami supratome, kad saloje jau nuveikėme beveik viską ką galima, kai čia nėra bangų. Kadangi prognozės taip ir nepasikeitė, nusprendėme traukti toliau į šiaurę. Iš ryto susipakavome savo daiktus, pakalbinome angliškai šnekančius salos gyventojus prieš kamerą ir vakarop išplaukėme atgal į Baja California. Gyvenimas saloje tikrai ne kiekvienam. Galbūt didesnėse salose galima susikurti kur kas daugiau veiklos ir pramogų, tačiau vistiek tai bus apribota salą juosiančia vandens siena. Natūralu, kad kartais reikia ištrūkti iš šių sienų ir pakeisti aplinką. Bet ar ne taip pat žmonės gyvena ir civilizacijoje? Visą savo laiką skirdami nedidelei salai, kurios sienas sukuria šeima-draugai-darbas-pramogos? Kaip dažnai tu pabėgi iš savo salos į platųjį pasaulį?