bžiunglės&deždžionės

Aistė | Kelionės | liepos 07, 2010

Tie, kas mane neblogai pažįsta, žino, kad ne be reikalo visi mano aplinkiniai yra apdalinti katėmis ir šunimis, ne be reikalo kas kartą emocionaliai reaguoju į kiekvieną žiaurumo su gyvūnais atvejį Lietuvoje ir visame pasaulyje. Taip! Aš be galo myliu ir gerbiu gyvūnus.

Turbūt dėl to, lankydamiesi Amazonės ištakų džiunglėse, nusprendėm aplankyti nediduką beždžionių rezervatą. Čia beždžionės atkeliauja dėl įvairių priežaščių, dažniausia jų – žmonėms nebenori beždžionėlių kaip naminių gyvūnėlių. Nebenori irgi dėl įvairių priežasčių: nebegali išlaikyti, bedžionėlė užaugo ir nebeatrodo, kaip žaisliukas, nemoka jos prižiūrėti, būdama laukinis gyvūnas bedžionėlė “pridirbo” namuose ir tt. Visos šios priežastys būtų juokingos, jei nebūtų graudu dėl žmonių mastysenos… beždžionė laukinis gyvūnas, kuris turi gyventi gamtoje. Bet kokiu atveju, gerai, jei žmogus, suvokęs, kad nebenori/nebegali laikyti gyvūno atoduoda jį į tokią prieglaudą, kaip mūsų aplankytoji Rio Negro upės baseine. Tačiau čia savanoriškai dirbantis jaunimas iš viso pasaulio pasakoja dar baisesnes istorijas. Ne tik pasakoja, bet ir rodo beždžionėlę, kurią žmonės laikė uždarę dėžėje be saulės šviesos… Šis vargšas gyvūnėlis, lemiamu augimo momentu negavęs šviesos (reikalingas organizmui gauti vitaminą D), dabar nebeauga. Visos jo galūnės išsikraipiusios. Jis vos vos pats vaikšto… Nieko daugiau nepridursi.

Dažnai sakoma, kad svarbiausia žmonėms išmokti mylėti ir gerbti vieni kitus. O tada ateis supratimas ir pagarba kitoms “žemesnio intelekto” būtybėms. Tačiau aš esu įsitikinusi, kad atvirkščiai. Jei žmogus nesugeba gerbti prigimtinės beždžionės, papūgos ar kito gyvūno teisės gyventi laisvėje, abejotina ar sugebės gerbti savo kaimyną ar artimą. Mylėti ir gerbti reikia mokytis nuo mažų dalykų. Juk pasirūpinti benamiu kačiuku lengviau negu sustabdyti karą. Tačiau tokie maži dalykai artina prie bendros išminties, sutarimo ir pagarbos suvokimo.

Na bet grįžkime prie Spoto kelionių. Keliaudami į džiungles, pasisamdę automobilį mažame, trijų veikiančių vulkanų apsuptame Banos miestelyje. Juo nusileidom Puyo keliuku prie Rio Negro upės. Kalnų peizažas labai greitai pasikeitė į atogražų džiunglių. Visur aplink žalia, minkšta, šnara didžiuliai lapai, žemė visur drėgna, skraido ryškūs ir spalvoti drugeliai, o ant kelio mėtosi raudonai rudos gyvatės. Medžiuose aplink klykauja paukščiai, beždžionės ir dar velniai žino, kas. Nusprendėm pėsčiomis pasiekti nuo pagrindinių kelių gerokai nutolusį krioklį, o tuo pačiu rimčiau apsiuostyti džiunglėse. Šalia krioklio, krentančio iš 15 metrų aukščio, radom porą senų Inkų akmeninių veidų. Vietiniai pasakoja, kad prie šio krioklio jų protėviai rinkdavosi pasikalbėti su savo protėviais ir pasisemti stiprybės iš ošiančio vandens.

Pradėjus temti, įspūdžių ir emocijų pilni, nusprendėm sukti viešbučio link. Rytoj laukė dar viena ilga ir domi diena.