Brazilėjimas
Aistė | Kelionės | rugsėjo 02, 2010
Draugas tautietis Andrius, lankęs mus 3 savaites, parašė labai gražų laišką:
Icaraizinho pavadinčiau brazilišku Rūgpienių kaimu, kuriame gali vaikytis vištas, numušinėti nuo palmės kokosus ar bandyti pajodinėti ant asilo. Čia laikas tarsi sustoja, kiekviena diena yra identiška prieš tai buvusiai ir gali greitai pasimesti tarp savaitės dienų. Tik šeštadienį tikrai pastebėsi, kad šiandien – šeštadienis ir vyksta kaimo (na tarkim, miestelio – nežinau, ar brazilai šiuo klausimu tokie pat ižeidūs kaip lietuviai) diskoteka. Sustojus laikui trys savaitės turbūt yra idealus laiko tarpas Icaraizinho, nes jame iš tiesų nelabai yra ką veikti – taip, taip, angliškai miestelį aprašantys tinklalapiai šįkart nemeluoja: 5 parduotuvės, 6-7 vietos kuriose gali pavalgyti, štanginė, šeštadieniais virstanti diskotekos sale, pagrindinė aikštė ir bažnyčia. Tai turbūt visi strateginiai Icaraizinho pastatai.
Aišku, visi turistai į Icaraizinho važiuoja dėl pastovaus vėjo ir šilto oro bei vandens. Mano debiutas ant burlentės buvo žymiai smagesnis, nes nereikėjo mautis “hidriako”. Gali turkštis vandeny kiek nori – šalta nebūna. Kartais net norisi, kad vėjo būtų mažiau – kai ryte išsiruoši paplaukioti stand up paddle ir reikia parsiirti į krantą arba kai pabėgiojus paplūdimiu atgal reikia grįžti prieš vėją. Tuomet bėgant jausmas panašus kaip šuniui iškišus galvą per greitai važiuojančios mašinos . Nors šitą teiginį dar reikėtų suderinti su kokiu keturkoju.
Patarimas iš asmeninės patirties: tarp dainų į savo ausinuką galite įsirašyti kokią teigiamą saviugdos knygą – nežiniau, kaip tiksliau jas reikia įvardinti, bet čia tos kitos, ne romanai. Žvelgiant į nepakartojamą saulėlydį kažkaip visai kitaip įsiklausai į “teisingo” gyvenimo mokymo žodžius.
Bene didžiausias Icaraizinho minusas – problematiška kelionė iš ir į Fortalezos oro uostą. Kartą per parą kursuojančio autobuso išbandyti neteko, nes jų ankstyvo ryto grafikas nėra priderintas turistams. Kelione su vietiniu dušmanu galima priskirsti pramogai, bet skaičiuojant Rytų Europos tarifais ji gaunasi labai prabangi (~100 Eur į vieną pusę). Aišku, servisas už tokią kainą – garantuotas. Kiek teko Pietų Amerikoje keliauti su vietiniais “pavežėjais”, kažin kodėl jie visad stengiasi surasti radijo stotį, kuri groja tik anglišką pop muziką.
O didžiausias pliusas be plaukiojimo – vaisiai. Ten jie visai kitokio skonio nei pasaulio didmiesčiuose. Melionai, papayos, mangai, bananai ir t.t. – viskas prinokę, pigu ir, kaip sako reklamose, iki šiol dar tirpsta burnoje.
Va tokie vat įspūdžiai iš kelionės čia. O dabar šiek tiek praktinės informacijos, kurią sudėliojome iš savo patirties, tiems, kas tokią kelionę norėtumėte pakartoti:
Bilietai
Galima skristi iš Lietuvos į Fortalezą per Lisaboną ~3800 LTL. Kiti skrydžiai iš Varšuvos ir Amsterdamo. Teisingai pasirinkus datas, galima rasti bilietą į abi puses už 2000-2400.
Transportas
Tai turbūt brangiausia kelionės dalis po bilietų. Club Ventos transferiai (privatūs taxi) iš Fortalezos oro uosto iki čia (Icaraizinho) kainuoja ~160 EUR. Galima bandyti tartis su vietiniais vairuotojais taip, kaip darė Andrius. Jam kelionė pirmyn atgal kainavo apie 200 EUR. Norint būti mobilesniais ir šiek tiek daugiau pakeliauti po begalinę Braziliją, reiktų nuomotis automobilį. Tačiau automobilių nuoma – ne pigi.
Gyvenimas
Pousadose (vietiniuose viešbučiuose) gana brangus. Naktis dviems 60-70 Eur. Alternatyva – išsuomoti mažą butuką. Trys savaitės tuomet jums kainuos apie 300 Eur.
Maistas
Kadangi vėjuotos vietos su ilgais paplūdimiais yra toli nuo civilizacijos, normalių maisto produktų nėra daug. Tačiau galima pilnai išsiversti ir gaminantis patiems. Maistas restoranuose – brangus. Vakarienė vienam asmeniui tikrai kainuos bent 20 EUR.
Ką veikti
Galima gulėti po saule; galima gulėti po palme; galima guleti gulte arba galima guleti ant smėlio.
Dar galima pasivažinėti po apylinkes, lygaus vandens lagūnas ir panašiai. Aplink pilna visokiausių turų po cachasa (labai vietinis labai alkoholinis gėrimas) gamyklas ar kitas lietuvio sielai artimas vietas.
Dar galima turkštis vandenyje. Vėjas čia pūsti nenustoja. Taip, kad 10 val. ryte įlipęs į vandenį gali išlipti po saulėlydžio. Gali ir neišlipti…
Štai! Išdaviau visą konfidencialią informaciją į jūsų rankas ir jei kas susiviliosite, rašykit, būtinai padėsime susiorganizuoti geriausią atostogų variantą.






Laisvis
Toks jausmas, kad ten reiks važiuoti išėjus į pensiją ir žiūrint į saulėlydžius, hamake mastyti apie jaunystėje perskaitytas teisingas knygas. Trūksta veiksmo, ten net merginų gražių tikriausiai nėra apart vieną lietuvaitę?
Migle
Šita vieta “Galima gulėti po saule; galima gulėti po palme; galima guleti gulte arba galima guleti ant smėlio” man labiausiai patiko
)))
aiste
1. brazilaiciu cia tikrai netruksta, nors, zinoma, lietuvaites visada ir visur – graziausios
2. nereikia laukt kol pasensi, kad galetum i pensija iseit
3. visa atmosfera cia yra tiesiog priesinga siuolaikiniam, modernizuotam, kazkur belekianciam ir vis nespejanciam, asfalto pasauliui
skaitytojas
mielai skaitau ir seku sia kelione, mintis, jausmus, svajones, vaizdus, garsa. jusu zodziais ir vaizdais keliauju kartu. kaip ir visada skaitant. kartais galvoju, kad jums neegzistuoja laikas, o jeigu atsiranda tik tam, kad pasitikslintumete prasmes. fataliska. o kas toliau? aciu jums uz tai ka darote.
Toni
NICE, NICE VERY NICE AMIGOS!!!!!! I LOVE THE PICS, COLORS ARE VERY PARTICULAR,, SALUDOS FROM BAJA!
aiste
Toni!!! thanks! we miss you and Lucero. Best wishes to her. And hold Lorenzafor me