23 val. ore

Aistė | Kelionės | birželio 16, 2010

Meksikoje praleidome daugiau negu pusę metų. Dirbom, ilsėjomės, plaukėm, tingėjom, buvom saloje, keliavom, gaudėm bangas… Baja buvo mums svetinga. Tačiau būtume menki keliautojai jei dar ilgiau užsisėdėtume vienoje vietoje. Atėjo laikas kelti sparnus.

La Ventanoje palikome savo “Zelionkę”. Ji ten laukia savo pirkėjo arba…mūsų grįžtančių. Taip pat Baja palikom daug nuostabių žmonių, kurie tapo draugais ir kurių tikrai pasiilgsime.

Mūsų maršrutas skaičiavo daugiau negu 4000 kilometrų iki Ekvadoro. Santa Marianitos – mažo žvejų miestelio, esančio vos 2 laipsniai  į pietus nuo ekvatoriaus. Apsižiūrėti čia nusprendėme jau senokai. Apsispręsti padėjo labai draugiški ir paslaugūs vietiniai bei, žinoma, internete rastos tvarkingų ir ilgų bangų fotografijos. Dar nežinom, kiek čia pasiliksim, tačiau iki liepos vidurio tikrai galite rasti mus čia.

Skridome per Mexico city, Bogota, Quito į Ekvadoro pakrantėje esančią Manta. Deja, neturėjome laiko apžiūrėti šių miestų nuosekliau, nes vietoje norėjom atsidurti kuo greičiau, be to keliavome su visu inventoriumi. Taigi Mexico city oro uoste pavyko apžiūrėti tik naujai ir prabangiai įrengtą oro uostą. Tai buvo pirmasis oro uostas, kuriame mačiau šiuolaikinio meno galeriją pilną tikrai įspūdingų darbų. Bogota oro uostas, kita vertus, paliko gano slogų įspūdį. Nors man, tarnybinių šunų mylėtojai, labai patiko muitinės šunys, kurių oro uostas tiesiog pilnas. Quito praleidom naktį. Turbūt dėl to, kad jau buvome ne vaikiškai pavargę, viskas aplinkui kėlė susierzinimą. Grindų valymo aparatas, aptarnaujantis personalas, šaltis, net tai, kad už viršvorį teko sumokėti tik 68 centus/kg irgi nervino…

Tačiau vos lėktuvas atsiplėšė nuo žemės, mus užbūrė apačioje likusios, vienos aukščiausių sostinių pasaulyje vaizdai. Quito įsikūręs 2,8 km aukštyje. Taigi lėktuvai kyla tarp tikrai įspūdingų viršukalnių ir vulkanų… Mums pasisekė dar labiau – mes kilome kartu su saule. Buvo tikrai sunku atplėšti veidus nuo lango, tačiau paskutinis skrydis truko tik 30 min. Nespėję net susivokti, jau leidomės Manta.

Čia mus pasitiko Nicole ir Vladimir iš Humboldt kites mokyklos. Sukrovė mūsų inventorių ant VW Bus stogo ir nusivežė į Santa Marianita, kur pro rytinius debesis jau pūtė briziukas.

Jau 4 dienas mes čia. Plaukiam tris. Šeštadienis palepino bangele. Vis nenustojam džiaugtis klimatu. Nors miestelis beveik ant pusiaujo – nėra per karšta. Nors saulė kabo tiesiai virš galvos ir intensyviai spigina net per debesis, klimatas labai gaivus. Nors plaukiame Ramiajame vandenyje (kuris šiaip yra šaltas, nes gilus), apie hidrokostiumą nesinori net pagalvoti.

Kol kas naujienų tiek. Stebėkite blog’ą ir toliau